2016 m. liepos 10 d., sekmadienis

Ar teisus buvo pionierius Vodička? Kelionė į Vengriją IV. Pannonhalmos abatija

Budapešte yra tiek daug ką veikti turistui, kad veiklos užtektų mažiausiai dviems savaitėms, tačiau aš keliaudamas mėgstu iš sostinių nors trumpam išlįsti į provinciją. Šį kartą laiko daug neturėjau, tad nusprendžiau apsiriboti vienu objektu - į UNESCO paveldo sąrašą įrašyta Pannonhalma abatija, esančia netoli Dėro (Gyor) miesto.
Kėliausi anksti, gerai užkandau ir patraukiau link Keleti geležinkelio stoties.


Stotyje mane pasitiko stiprus neplautų kojinių kvapas - joje tuo metu gyveno krūvos Vakarų Europą bandžiusių pasiekti pabėgėlių.


2016 m. kovo 28 d., pirmadienis

Ar teisus buvo pionierius Vodička? Kelionė į Vengriją III. Budapešto egzotika

Kitą dieną nusprendžiau paskirti romėniškojo palikimo apžiūrai. Gerokai apsunkusiu nuo pusryčių pilvu įšokau į antrą metro liniją, persikėliau per Dunojų, kur toliau važiuoti teko priemiestiniu traukinuku, kuris Budapešto miesto teritorijoje turi metro statusą, todėl jame galiojo mano turėta Budapešto kortelė.


Kelios stotelės ir aš atsidūriau kažkokiose Budapešto Viršuliškėse. Tačiau čia pilki daugiabučiai yra tik dabar, o kadaise (pirmame mūsų eros amžiuje) čia atsibastę romėnai nusprendė, kad šioje vietoje bus jų Aquincum'o gyvenvietė, kur jie galės pliuškentis termovandenyse ir stebėti piktus barbarus kitoje Dunojaus pusėje. Taigi, Budapešte stovi bene arčiausiai Lietuvos esantys romėnų objektai.


2016 m. vasario 21 d., sekmadienis

Ar teisus buvo pionierius Vodička? Kelionė į Vengriją II. Peštas

Ryte atsikėliau, susipakavau savo negausią mantą, įmečiau raktą į pašto dėžutę ir išlindau į gatvę. Buvo labai anksti ir visame kvartale radau tik vieną pusryčių opciją - kebabinę. Situacija joje buvo, kaip čia pasakius, keistoka - vienas rytietiškos išvaizdos vyriškis sukosi prie iešmo, o kitas, tikriausiai jo tėvas, sėdėjo ant taburetės ir garsiai skaitė koraną. Pasiėmiau kebabą lėkštėje ir pasukau link netoliese esančios parkelio, prieš tai iš kebabisto sužinojęs, kad tą dieną buvau jo pirmas klientas.
Pusryčiai parkelyje man ypatingai nenusisekė. Maža to, kad pradėjo lyti, tai dar į mano kebabą nusitaikė nachališkas šeltis (šunų veislė tokia, toks labai mažas kolis), vardu Bambi. Buvo šis šunėkas, aišku, be pavadžio ir buvo akivaizdu, kad jo šeimininkė babytė jo visiškai nekontroliuoja, nes į jos šūkavimus "Bambi fekszek helyezkedik mozgalom" ar kažkaip panašiai jis visiškai nereagavo. Būtų jis didesnis, tai tikrai snukį į mano pusryčių dėžę įkištų, bet dabar nepasiekė. Padėtis pasikeitė tik tada, kai babytė pamojavo aplink jo nosį nenaudojamu pavadžiu.
Taip sušlapęs ir įtūžęs įšokau į antrą metro liniją, iš kurios vėliau persėdau į pirmą, kuri yra antra pagal senumą Europoje po Londono, pastatyta 1896 m. ir yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Turiu pripažinti - pelnytai, nes metro stotys labai gražios.


Išlipus Didvyrių aikštėje nuotaika pagerėjo, nes lietus jau nelijo ir buvau gerokai pradžiūvęs.


2016 m. sausio 24 d., sekmadienis

Ar teisus buvo pionierius Vodička? Kelionė į Vengriją I. Senoji Buda

"Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių" veikėjas pionierius Vodička labai nemėgo vengrų ir aktyviai šį požiūrį platino. Iš tikrųjų, vengrai iškrenta iš viso Rytų Europos konteksto: kalba visai nesuprantama ugro-finų grupės kalba (įdomiausia tai, kad artimiausios jai yra Vakarų Sibire gyvenančių khantų ir mansių - mongoloidų rasės tautelių kalbos), elgiasi iššaukiančiai kaimynų atžvilgiu ir yra Europos Sąjungos galvos skausmas. Tačiau kartu tas išskirtinumas sukuria tam tikrą egzotikos jausmą, kurį patirti visai nereikia skristi į kitą pasaulio galą.


2016 m. sausio 10 d., sekmadienis

Vienišas barang Kambodžoje VI. Kelios akimirkos Bangkoke

Po valandos skrydžio nusileidau nykiame Bangkoko Dong Mueng oro uoste, kur prasidėjo mano vizos gavimo epopėja. Pirmiausia supratau, kad kažkur pamečiau nuotraukas. Išrausiau visą kuprinę, bet jų neradau, todėl teko ieškotis fotografavimo vietos ir tai man kainavo papildomus 100 batų prie 1000 batų vizos mokesčio. Tada atsistojau į ilgą vizų laukiančių kinų eilę. Tai pamatęs kažkoks pasienio pareigūnas pasakė, kad man reikia ne čia ir nuvedė prie kito langelio. Dar pabendravau su keliais pareigūnais, kol pagaliau į mano pasą buvo trinktelėtas antspaudas, leidžiantis įvažiuoti. Visa ši procedūra užtruko tiek laiko, kad man atėjus pasiimti bagažo, ant jo jau ruošėsi dėti lipduką, kad jis neatsiimtas.
Paguoda buvo bent tokia, kad iki viešbučio nusigavau gana greitai. Iš karto įšokau į iki Chatuchak transporto mazgo važiuojantį autobusą, o iš ten iki nakvynės vietos nusigavau metro. Planuodamas kelionę supratau, kad viešbučių kainos Bangkoke toli gražu nėra azijietiškos. Teko nemažai paplušėti, kol radau kažką padoresnio už priimtiną kainą (apie 20 eurų už naktį). Viešbutis D Varee Xpress Hotel Makassan toli gražu nespindėjo prabanga (kukliai tariant), bet be geros kainos jis turi dar vieną gerą požymį - buvo šalia Makassan stoties, iš kur važiuoja traukiniai į Suvarnabhumi oro uostą.



 Buvo jau vakaras, tad tiesiog apėjau ratuką aplink kvartalą, užkandau ir grįžau į viešbutį ilsėtis. Ryte netoliese aptikau turgelį, kur puikiai ir pigiai papusryčiavau. Skirtingai nei Phnom Penyje, čia man nebuvo jokios baimės valgyti gatvėje.
Pirmą dieną Bangkoke nusprendžiau apsilankyti Madam Tiuso (Madame Tussauds) vaškinių figūrų muziejuje. Jų yra visame pasaulyje, tačiau aš nebuvau nei viename apsilankęs. Patraukiau į Bangkoko verslo centrą, kur prekybos centre Siam Paragon šis muziejus ir yra įsikūręs (keistoka vieta tokiam objektui, ar ne?). Kainelė į šį muziejų taip pat ne azijietiška - bendras bilietas į vaškinių skulptūrų muziejų ir šalia esantį okeanariumą man kainavo 1700 batų (apie 45 eurus). Šį kartą, nors ir grieždamas dantimis, sumokėjau. Pačiam muziejui buvo pakankamai įdomu, tačiau labai abejoju, ar eičiau čia dar kartą už tokią kainą.



2015 m. lapkričio 1 d., sekmadienis

Vienišas barang Kambodžoje V. XX amžiuje įstrigęs Phnom Penis

Autobusas į Phnom Penį važiavo ilgai. Stodavom kiekvienam miestelyje, buvo vienas dvidešimties minučių sustojimas užkandžiams ir gamtos šauksmui numaldyti, o pabaigai strigome Phnom Penio kamštyje. Galiausiai autobusas sustojo duobėtame kažkokių automechanikos dirbtuvių kieme. Paaiškėjo, kad tai galutinė jo stotelė. Turiu pripažinti, kad tai mažiausiai į autobusų stotį panaši vieta, į kurią kada nors yra tekę atvykti autobusu. Kaip visada prie išlipančių pripuolė tuku-tukeriai, nešini lankytinų objektų planais, tikėdamiesi pasigauti vieną kitą naivuolį. Aš nusprendžiau iki viešbučio pasivaikščioti pėstute, naudodamasis puikiu offline žemėlapių app'su maps.me, kuris, beje, labai pagelbėjo šioje kelionėje.
Jau iš pirmo žvilgsnio pamačiau, kad Phnom Penis gerokai skiriasi nuo kitų aplankytų Pietryčių Azijos sostinių, kurios jau atrodo kaip modernūs miestai, o štai Kambodžos sostinėje laikas sustojo. Pradedant tuo, kad joje nėra jokio viešojo transporto be taksi, tuk-tuk,ų ir motorolerių, baigiant didžiuliu kiekiu šiukšlių. Galiu pasakyti, kad Phnom Penis buvo vienintelis miestas mano kelionių karjeroje, kur nesiryžau valgyti gatvėje. Kažkaip dingdavo noras, pamačius šalia ruošiamo maisto kalnus šiukšlių, kuriose knisosi benamiai šunys ir katės, tai tekdavo valgyti turistinėse vietose už turistinius 5-6 dolerius.
Į viešbutį ėjau štai tokiomis gatvėmis.


Po kokios valandos pasiekiau Dodo Guesthouse'ą, viešnagės Phnom Penyje metu tapo  mano laikinais namais. Atvykęs supratau, kad eilinį kartą nukentėjau dėl savo gerumo. Pamatęs, kad kaina paties gueshouse'o puslapyje nesiskiria nuo pigiausio rezervacinių sistemų pasiūlymo, nusprendžiau užsisakyti tiesiogiai, be tarpininkų. Gavau patvirtinimo laišką, kad viskas OK, tačiau atvykus į vietą paaiškėjo, kad jokios rezervacijos jie neturi. Tačiau kambarį gauti pavyko. Visai neblogą, kaip už 20 dolerių.


2015 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

Vienišas barang Kambodžoje IV. Brangiausių pasaulyje pipirų žemėje

Kelionė buvo ilgoka. Teko pakeisti mikriuką Kampoto mieste ir laukti kol į Kepą važiuojanti transporto priemonė užsipildys. Tai užtruko daugiau kaip valandą, kurią išnaudojau išgerdamas cukranendrių sulčių už puikią pusės dolerio kainą. Buvo linksma žiūrėti kaip dirba mažytė mergina, organizuodama persėdimus. Kam į Phnom Penį, kam į Kepą, o kam ir į Vietnamą. Galiausiai pajudėjome ir po valandos buvome Kepo miestelio centre, kur mus, kaip jau įprasta, apsupo tuktukeriai. Kainos taip pat tradiciškai pradžioje kosmonautiškos. Khmerų "guselovas", išgirdęs svečių namų pavadinimą, nė nemirktelėjęs tėškė - keturi doleriai. Sakau, duosiu du. Tas sako, trys, nes gana toli (aha, papasakok bobutei). Tai, sakau, su tuo mes ir atsisveikinam. Užsidedu kuprinę ir ruošiuosi eiti. Tada kaina mistiškai nukrinta iki dviejų dolerių ir kuprinę tenka nusiimti. Kelio buvo gal kokie 2-3 kilometrai, todėl netrukus jau buvau prie svečių namų "Khmer Hands" vartų, kur mane pasitiko jų savininkas amerikietis Krisas (formaliai savininke yra jo žmona khmerė, tačiau realiai viską valdo jis). Nerealiai pozityvus ir šiltas žmogus, kurio dėka šis kelionės etapas paliko daug pozityvių emocijų. O štai ir mano prabangus numeris už dvidešimt dolerių.