Malaizija - Singapūras VII. Vėl Vakarų Malaizijoje

Tai buvo vienas iš trumpiausių skrydžių gyvenime (panašiai trunka skrydis iš Vilniaus į Rygą). Jau lėktuve pradėjau gailėtis, kad šiai kelionei rinkausi lėktuvą, o ne autobusą. Leidomės jau vakarop žinomo Kuala Lumpūro oro uosto nežinomame kampe - pigių aviabendrovių terminale. Kol tvarkėmės biurokratinius formalumus ir laukėme bagažo - visai sutemo. Šalia low-fare'ų terminalo traukinys nevažiuoja, todėl nusprendėme griebti VIP taksi (į kiek pigesnius raudonuosius taksi ten priima tik be bagažo, nes jų bagažinėse yra dujų balionai) ir, patogiai atsisėdę į nemažą Hyundai, nėrėme į greitkelį. Kelionė iki Kuala Lumpūro centro truko kiek ilgiau nei traukiniu. Eismas buvo gana intensyvus, reikėjo kelis kartus stoti susimokėti už kelius, o vairuotojas nežinojo kaip privažiuoti prie viešbučio, todėl teko ieškoti jo telefono numerio. Bet viskas baigėsi gerai ir jau netrukus kilome į formaliai 13, o realiai - 15 (nes dar buvo Ground aukštas ir mistiškas 3A) aukštą viešbutyje Sentral Pudu. Palyginus su Singapūru, jame mūsų kambarys buvo išties nemažas.

Pro langą dienomis matėsi tokie vaizdai.

Atkreipkite dėmesį į X formos pastatą. Tai garsusis Pudu kalėjimas. Iki 1995 m. jame buvo vykdomos mirties bausmės ir ne vienas narkotikus gabenęs naivus baltasis ten baigė savo gyvenimą kilpoje. Dabar jis jau nebenaudojamas pagal paskirtį ir, panašu, gyvena paskutiniąsias savo dienas. Tikriausiai neužilgo toje vietoje iškils dar vienas dangoraižių kvartalas.

Malaizija - Singapūras VI. Azijos tigriukas.

Kelionė tetruko gerą valandą ir netrukus jau galėjome stebėti iš nuotraukų pažįstamus vaizdus ir pilną jūrą laivų. Jų buvo tiek daug, kad nejučia perfrazavau seną posakį - visi jūrų keliai veda į Singapūrą. Nusileidome Singapūro oro uosto pigių skrydžių terminale. Autobusu pavažiavome iki pagrindinio oro uosto pastato ir pradėjome domėtis vietinio transporto bilietų pirkimo subtilybėmis. Paaiškėjo, kad tai labai paprasta ir netrukus jau sėdėjome automatinio metro vagone. Pora persėdimų ir štai mes jau Riversaido rajone. Užsukame į ramią Hongkongo gatvę ir užeiname į mūsų viešbutį - Fragrance Riverside Hotel. Ir čia mus išduria ... Buvome užsisakę paprasčiausią kambarį be lango. Mums pasiūlo neva mega dylą - plius 20 dolerių (šiek tiek virš 40 lt.) nakčiai ir mes gausime kambarį su langu bei pusryčius. Mes, įpratę prie puikių malajietiškų viešbučių pusryčių, sutikome. Kaip mes tada išsidūrėme ... Bet apie tai vėliau. O dabar apie mūsų kambarį. Štai mūsų brangiausiai kainavusio viešbučio kambarys.

Malaizija - Singapūras V. Kučingas - kačių miestas

Paskutinė pilna diena Borneo saloje buvo skirta paties Kučingo apžiūrėjimui (iš pradžių palavome vykti į Damai paplūdimį, bet kadangi planas išsimaudyti drumzlinoje Pietų Kinijos jūroje jau buvo įvykdytas, tai nusprendėmė geriau likti miesto centre). Bet pirmiausia reikėjo paragauti tradicinio malajų patiekalo - laksos, tiksliau - jos Saravako rūšies. Šis ryžių makaronų patiekalas yra patiekiamas su vištiena, krevetėmis ir aštriu padažu. Dar lietuvoje buvau pasižymėjęs porą gerų atsiliepimų turinčių vietelių. Vienos iš jų gerumą patvirtino ir dručkis gidas, tad ryte, atsisakę viešbučio pusryčių, patraukėme į nedidelį foodcourtą "Choon Hui".

Malaizija - Singapūras IV. Orangutangai, krokodilai ir bidaju

Naktis buvo trumpa ir jau 6 val. ryto teko ropštis iš lovos, papusryčiauti, susiruošti ir leistis į apačią, kur jau mūsų laukė linksmas dručkis gidas, vietinių iban ir bidajų genčių "hibridas", su tik mums skirtu Toyota busiku. Prasidėjo dar viena intensyvi diena. Pirmiausia vykome į Semenggoh aplankyti miško žmonių - tai vietinių kalba reiškia žodžiai "orang utan". Šiame  centre šie gyvūnai ruošiami gyvenimui laisvėje, todėl lankytojai į jų teritoriją įleidžiami tik kelias valandas per parą. Tik įvažiavus, mus sutiko šeimynėlė.

Malaizija - Singapūras III. Atvykstame į Kučingą ir lankome ilganoses beždžiones

Iš Kuala Lumpūro į Kučingą skraido tiek "pigių skrydžių" Air Asia kompanija, tiek "tradicinės" Malaysia Airlines. Žiemą, lygindamas abiejų kainas, pamačiau, kad, perkant akcijinius pastarųjų bilietus, kaina gaunasi tik nežymiai didesnė nei "pigiųjų" su bagažu, tačiau į ją įeina skrydis iš normalaus terminalo, o ne iš pigių skrydžių angaro, iki kurio nevažiuoja traukiniai, taip pat - maitinimas ir galimybė įsiregistruoti bei priduoti bagažą dar centrinėje stotyje. Smulkmena, bet labai maloni. Taigi, pridavę savo sunkiuosius lagaminus, traukiniu atvykome į jau pažįstamą KLIA. Įlipus į lėktuvą paaiškėjo, kad aukšti žmonės čia gerbiami, nes gavau puikią sėdynę šalia avarinio išėjimo. Dar vienas išties malonus siurprizas. Poros valandų kelionė neprailgo, juolab, kad nemažą jos dalį mes praleidom valgydami, nes duoto maisto kiekis buvo dar viena maloni staigmena, kadangi pastaruoju metu Europoje trumpuose skrydžiuose apsiribojama dviejų kasnių sumuštiniais.

Pagaliau ėmėme leistis. Atsivėrė nuostabi Borneo panorama - bekraštės žaliuojančios džiunglės, išraižytos plačių upių. Lėktuvo ratai palietė žemę ir netrukus mes stovėjome Saravako valstijos sostinės Kučingo oro uoste. Saravakas skiriasi nuo kitų valstijų tuo, kad kontroliuoja net ir vidinę migraciją (yra dėl ko - jame sukoncentruota šalies naftos gavyba), todėl mums teko pereiti dar vieną pasienio patikrą ir pasuose atsidūrė dar vienas antspaudas. Vienintelis viešasis transportas iš Kučingo oro uosto į miestą - taksi (mačiau dar kai kurių viešbučių shuttlebus'us, bet mūsiškis tokio neturėjo), todėl nuėjome prie taksi stalo, pasakėme savo viešbučio pavadinimą, sumokėjome 26 ringitus, gavome čekiuką, jį padavėme taksi vairuotojui ir jau netrukus sėdėjome automobilyje. Ech, kad tokią tvarką kas padarytų Vilniaus oro uoste ...

Malaizija - Singapūras II. Sukinėjamės po Kuala Lumpūrą

Po sočių pusryčių išsiruošėme lankyti vieno įspūdingiausių Kuala Lumpūro objektų - Batu olų. Nuėjome į centrinę stotį ir įsigijome bilietus į priemiestinį Komuter traukinį. Kainodara pasirodė labai įdomi, nes į priekį bilietas kainavo 1 ringitą, o atgal - jau mokėjome 2. Pats traukinys atrodo taip:

Malaizija - Singapūras I. Kelionė į priekį ir pirmieji įspūdžiai

Kurioje valstybėje dažniausiai lietuviai žengia pirmus žingsnius Azijos kontinente? Absoliuti dauguma tikriausiai tai padaro kokiame nors Turkijos ar Egiptui priklausančio Sinajaus pusiasalio kurorte. Kai kurie vyresnės kartos atstovai gal sovietmečiu yra į kokią Vidurinės Azijos respubliką nuvykę ar po Sibiro taigą pasimalę, neretai - ir ne savo noru. O aš pirmuosius žingsnius Azijoje žengiau toliausiai nuo Lietuvos nutolusioje jos kontinentinėje teritorijoje esančioje valstybėje - Malaizijoje. 

Bet apie viską nuo pradžių. Į Malaiziją norėjau nukeliauti jau seniai. Net pats negaliu pasakyti kuo ji mane traukė. Po sėkmingų savarankiškų kelionių Europoje vis įkyriau lindo mintis, kad reikia kažką susiorganizuoti kur toliau. Galiausiai prieš 2011 m. Kalėdas aptikau Lufthansa akciją, siūlančią suskraidyti į Frankfurtą ir atgal už mažiau nei 100 eurų. Tolesnės bilietų paieškos mane atvedė į Etihad Airways bendrovės tinklalapį, kur radau man tinkantį pasiūlymą skristi iš Frankfurto per Abu Dhabį į Kualą Lumpūrą. Su antrąja puse apsisprendėme greitai ir kitą dieną nustebinome dar ne apie atostogas, o apie kalėdines dovanas galvojančius kolegas pareiškimais, kad mes jau rezervuojame birželio mėnesį grandiozinei kelionei. Tiesa, bilietų nusipirkti tiesiogiai iš skrydžių bendrovės nepavyko, nes mūsų bananų (o gal cukrinių runkelių) respublikoje išduotos kredito kortelės arabams pasitikėjimo nekelia ir jie pareikalavo atsiųsti visą krūva papildomų dokumentų, tačiau pasirodė, kad rezervacinėse sistemose kaina yra daugmaž tokia pati ir problema buvo neskausmingai išspręsta. 

Bilietų pirkimas buvo tik pradžia. Reikėjo suplanuoti kelionės maršrutą, kas pasirodė nelengva, nes Malaizijoje yra daug įdomių vietų ir jas aplankyti per dvi savaites yra neįmanoma. Galiausiai nuspręsta pirmas dvi paras praleisti Kuala Lumpūre, vėliau skristi į Borneo saloje esantį Kučingo miestą, tada vykti į Singapūro miestą-valstybę, galiausiai grįžti į Kuala Lumpūrą iš kurio autobusu aplankyti istorinį Melakos miestą. Po naujų metų visi vidiniai skrydžiai buvo supirkti, viešbučiai rezervuoti, beliko tik laukti ir tikėtis, kad neišsiverž koks ugnikalnis, neprasidės karas su Iranu, o svarbiausia - Lufthansa lėktuvas nevėluos, nes skrydžiai nebuvo jungtiniai.