2012 m. liepos 15 d., sekmadienis

Malaizija - Singapūras IV. Orangutangai, krokodilai ir bidaju

Naktis buvo trumpa ir jau 6 val. ryto teko ropštis iš lovos, papusryčiauti, susiruošti ir leistis į apačią, kur jau mūsų laukė linksmas dručkis gidas, vietinių iban ir bidajų genčių "hibridas", su tik mums skirtu Toyota busiku. Prasidėjo dar viena intensyvi diena. Pirmiausia vykome į Semenggoh aplankyti miško žmonių - tai vietinių kalba reiškia žodžiai "orang utan". Šiame  centre šie gyvūnai ruošiami gyvenimui laisvėje, todėl lankytojai į jų teritoriją įleidžiami tik kelias valandas per parą. Tik įvažiavus, mus sutiko šeimynėlė.




Tam tikrą valandą šėrykloje, esančioje viduryje džiunglių, jiems pateikia skanėstų, kad turistai galėtų pafotografuoti. Mums atėjus, viena ponia jau mėgavosi pusryčiais.


Staiga už mūsų pradėjo traškėti šakos, lyg gauja šernų bėgtų, ir po kelių akimirkų išlindo šis dėmesio ištroškęs veikėjas, kuris, atrodė, specialiai pozuoja prieš objektyvus.



Nerealus jausmas stovėti šalia šių Borneo džiunglių valdovų, kurie, nepaisant mielos išvaizdos, kartais elgiasi agresyviai, todėl nuo susierzinusios šeimos galvos, kuris sveria gerokai virš šimto kilogramų, galima gauti per galvą jam po ranka pasitaikiusiu pagaliu ar akmeniu. Miško žmonių ginklu gali tapti ir kameros štatyvas, todėl jų naudoti parke negalima. Tačiau mums lankantis, vietiniai buvo geros nuotaikos ir mėgavosi gardumynais.


Visi centro gyventojai turi europietiškus vardus, todėl kiekvienas gali sutikti savo bendravardį.


Kitas mūsų tikslas - didžiausia Malaizijoje krokodilų ferma, kurioje auginamos abi Borneo saloje gyvenančios krokodilų rūšys - sūriavandeniai krokodilai ir malajietiški gavialai.
Kiekvienos amžiaus grupės krokodiliukai auginami atskirai.





Fermoje laikoma ir nemažai kitų Borneo saloje paplitusių gyvūnų, kaip nedidukai saulės lokiai,


vėžliai,

 ar pelėdos,


bet pirmiausia, žinoma, visi važiuoja pasigrožėti šiais pavojingais gražuoliais.


Malajietiškas gavialas.


Fermoje du kartus per dieną vyksta šou turistams - krokodilų šėrimas, parodantis šių monstrų fizines savybes. Krokodilai iš vandens gali iššokti beveik per visą savo ilgį, o taukštelėjimas nasrais sukelia į šampano butelio atidarymą panašų garsą.



Po krokodilų šou, turistai gali pašerti fermoje auginamus įvairių spalvų šamus ir gigantiškąsias arapaimas.


Yra fermoje ir labai specifinė fotoekspozicija, neskirta silpnų nervų žmonėms, todėl ten fotografuoti neleidžiama. Joje galima pamatyti vaizdus, kuomet žmonės tampa krokodilų užkandžiais, pvz. iš užmušto monstro pilvo ištraukiamas 7-8 metų vaiko kūnelis (ne kūno dalys, o visas kūnas). Nejučia šiurpuliai ima per nugarą bėgioti.
Ir po tokių vaizdų teko pietauti pakelės kavinėje, kur paragavome tradicinių malajietiškų patiekalų, tame tarpe ir megadelikatesą - troškintą žuvies galvą. Toje maitinimo įstaigoje kainos buvo dar mažesnės nei Kučinge ir joje galima pavalgyti net pigiau nei uždarose žinybinėse valgyklose Lietuvoje.
Po pietų mūsų laukė paskutinis kelionės taškas - Borneo vietinės bidaju genties kaimas - Annah Rais Longhouse, esantis netoli sienos su Indonezija. Tai nėra joks dirbtinis skansenas ar muziejus - žmonės ten realiai gyvena, todėl stogai yra šiuolaikiški, o ne nedriniai kaip anksčiau, tačiau yra išlikę ir autentiškų dalykų.


Užėjome į vietinį turistinį centrą,


pasirašėm lankytojų knygoje (visiškai nenustebino, kad buvome pirmieji lietuviai), įkalėme gardaus ryžių vyno ir pradėjome pažindintis su vietove. Pirmiausia išbandėme cukranendrių sulčių spaudimo agregatą :)


Tada užlipome į ant pastolių esantį kaimą, kur gatvę atstoja bambukinės grindys.


Ant jų yra džiovinamos vietinės brangenybės, dėl kurių Europos valstybės kelis šimtmečius liejo kraują - juodieji pipirai.


O štai ir Panggah - patalpa, kur saugomos prieš daug metų nukirstos priešų kaukolės. Nors bidaju nebuvo tokie agresyvūs kaip jų kaimynai ibanai, tačiau ir jiems pakariauti tekdavo.


Galvų kambaryje saugoma ir senovinė patrankėlė - XVIII a. olandų kolonizatorių padovanotas geros valios ženklas.


O štai ir kaukoliukai. Tikri, ne plastmasiniai :)


Borneo salos katinai ypatingi - dauguma jų turi arba labai trumpas uodegas, arba jų iš viso neturi.



Kiemuose auga ananasai,


papajos


ir bananai.


Pastarųjų mes ir įsigijome pas vietinius, kartu su į panaudotą degtinės butelį supiltu ryžių vynu (jo buvo galima įsigyti keturių rūšių). Vietiniai bananai - nedidukai, bet gerokai aromatingesni, nei pardavinėjami Lietuvoje.


Kaime turistai gali nakvoti autentiškoje patalpoje - ant bambukinių grindų ir pintų kilimėlių. Turėtų būti kietoka :)


Kovinis gaidys, nukirpta skiautere, pririštas prie grindų, kad per daug nesiautėtų (gyvūnų teisių globėjų siaubas).


Per kaimą teka švari upė.


Taip tingiai slampinėjant, atėjo metas keliauti atgal. Po Bako parko, ši kelionė buvo visiškai nevarginanti, todėl važiuodami atgal grožėjomės žaliais Borneo vaizdais. Beje, užmiestyje nėra jokių ženklų, kad esi musulmoniškoje valstybėje. Priešingai, tiek ibanai, tiek bidaju yra krikščionys (daugiausiai - anglikonai), todėl kaimuose vieninteliai kulto pastatai - krikščioniškos bažnyčios. Gido teigimu, salos gilumoje dar yra likę pirmykštėse bendruomenėse gyvenančių žmonių. Beje, apie mūsų gidą.


Gimęs ir augęs longhause. Tėvų spaudžiamas, išvažiavo į miestą, kur jam visai nepatinka, nes už viską reikia mokėti. O kaime, anot jo, - nereikia. Nori vaisių - eini į džiungles ir prisirenki, nori mėsos - džiunglėse statai spastus, nori žuvies - pasigauni upėje. Tokia jų gyvenimo filosofija ...
Taip besišnekučiuodami, grįžome į Kučingą. Kaip tik ant tradicinės pavakarinės tropinės liūties, kuri sutemus baigėsi ir mes, kiek pailsėję, išėjome vakarieniauti. Ir ne kitur, o į David'o rekomenduotą jūros gėrybių foodcourt'ą "Top Spot". Ir čia mes atradome gurmanų rojų - krūvą užeigėlių, ant kurių lentynų pūpsojo krūvos ką tik sugautų žuvų, o kibiruose paskutines gyvenimo akimirkas leido įvairūs keistos išvaizdos jūrų gyviai. Išsirinkti buvo tikrai sunku, bet galiausiai nutarėme griebti šį didžiulį krabą,


kuris netrukus jau garavo tradiciniame juodųjų pipirų padaže.


Dar prigriebėme porą gigantiškų gėlavandenių krevečių čili pipirų padaže.


Tai buvo ko gero geriausia vakarienė kelionėje. Nors rašau sotus, tačiau seilės vis tiek kaupiasi, tad daugiau nieko ir nepidursiu. O kaina visų šių delikatesų su ryžiais ir nedideliu kiekiu nepigaus Tiger alaus neviršijo 80 litų.
Grįžus į viešbutį laukė dar vienas malonus netikėtumas - naktis be balsingų kinių už durų, todėl netrukus kietai įmigome.

IV dalies pabaiga.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą