Prie pragaro vartų. Sumatra IV. Smailiastogė Vakarų Sumatra

Skrydis tetruko apie valandą. Nespėjome net įsijausti į jį, o jau leidomės tradiciniu smailiastogiu minankabau tautos stiliumi pastatytame Padango oro uoste. Susirenkame savo mantą ir tiesiu taikymu miname prie taksi stalo, kur pasakę viešbučio pavadinimą gauname padorią kainą - 106 tūkst. (už valandos trukmės kelionę).

Keturžvaigždžio viešbučio "Grand Zuri Padang" kambarys nespindi šių kraštų tokio tipo apgyvendinimo įstaigoms būdinga prabanga. Nežinotum, tai pagalvotum, kad esi kažkur Skandinavijoje. Tačiau mes nesame labai išrankūs. Svarbu, kad būtų elektra, karštas vanduo ir nebūtų savos ekosistemos su mikrofaunos įvairove. Beje, pusryčiai "Garnd Zuri" buvo geriausi kelionėje. Tik restorano administratorius pasitaikė įkyrokas, vis siūlydavo gado gado salotų (su žemės riešutų padažu), kurios mums didelio susižavėjimo nekėlė.

Be to, mūsų viešbutis atlieka ir kitą funkciją - jis yra prieglobstis nuo cunamio (jo kryptimi yra specialios nuorodos). Nustebino ir dar viena įdomybė - jame nėra ketvirto aukšto, tiksliau jis yra, tačiau pažymėtas kaip penktas ir nei vieno kambario su skaičiumi keturi. Kodėl taip yra neišsiaiškinome, greičiausiai visokie prietarai.

Prie pragaro vartų. Sumatra III. Ar tikrai Medanas nykiausias didmiestis pasaulyje?

Skaitydamas keliautojų atsiliepimus apie Medano miestą, dažnai aptikdavau nuomones, kad jame nėra nieko gero. Ar tai tiesa? Kai kam gali taip pasirodyti. Miesto turistinius objektus galima aplankyti per vieną dieną. Tarp jų nėra nieko per daug įspūdingo: nei įspūdingų senovės šventyklų, nei pasigėrėjimo vertų šiuolaikinių statinių, nei kažkokių pritrenkiančių pramogų. Tačiau miestas turi savo veidą. Kaip ir dauguma kitų Azijos megapolių (su priemiesčiais jame gyvena daugiau kaip 4 mln. gyventojų) yra daugiakultūris katilas, kuriame kiekviena tauta paliko savo indėlį. Beje, miestas užima didžiulį plotą, nes jame labai mažai daugiaaukščių pastatų, kurie dažniausiai yra viešbučiai. Viename jų - Hermes Palace apsigyvenome ir mes. Gavome kambarį viename iš viršutinių aukštų su puikiu vaizdu, o pusryčiaudavome terasoje ant stogo. Trumpiau tariant, tikrai rekomenduojama vieta apsistoti.

Ši pasakojimo dalis nebus, kaip įprasta, chronologiška. Medanas tapo vidurio kelionės atsipūtimo punktu, todėl mes niekur neskubėjome, nemažai laiko skyrėme šopingui (kaipgi be jo moterims per atostogas), o tai nėra labai jau įdomus skaitytojui dalykas. Verčiau parašysiu apie transportą.

Prie pragaro vartų. Sumatra II. Sieros kvapas ir kraujo skonis

Ryte nuotaika buvo puiki. Oras pastebimai pasikeitė į gerąją pusę ir dangumi ritinėjosi saulutė. Per pusryčius pagaliau išmokome pasiruošti populiarų visoje Indonezijoje pusryčių patiekalą - Bubur Ayam. Tai daroma tokia tvarka: pirmiausia dedamasi skystos ryžių košės, tada pilamasi sultinio, o pabaigoje dedamasi priedų pagal skonį (virtos vištienos, skrudintų svogūnų, svogūnų laiškų, riešutų, sojos padažo, įvairių aštrybių ir pan.). Gal kam nors pasirodys keista, tačiau mums Bubur Ayam tapo mėgstamiausiu pusryčių patiekalu kelionėje, būdavęs ant stalo kiekvieną rytą.

Po pusryčių mūsų jau laukė Marisonas, kuris parodė mūsų tos dienos transporto priemonę - angkot'ą.

 

Tai yra pagrindinė viešojo transporto priemonė visoje Indonezijoje. Tūkstančiai jų zuja visur, mirksėdamos šviesomis ir skleisdamos melodingus garso signalo garsus. Mūsiškę vairavo linksmuolis vairuotojas, toks pazityvo užtaisas, kurio per dvi dienas nematėme be šypsenos veide. Jis saviškę transporto priemonę pavadino "Scooby Dooby car". Pakankamai taikliai, ar ne?

Prie pragaro vartų. Sumatra I. Karo batakų žemėje

Šios kelionės aprašymas pradiniame variante turėjo skambėti "Kaip mes automobiliu po Europą keliavome" arba kažkaip panašiai, t.y. pirminis atostogų planas buvo prasisukti po mūsų gimtąjį žemyną, pasiekiant Veneciją. Tačiau jam nebuvo lemta išsipildyti. Iki atostogų likus porai savaičių, darydamas pertrauką tarp darbų, nusprendžiau iš smalsumo paieškoti kokių nors pasiūlymų į tolimus kraštus mums tinkamai datai. Per daug nieko nesitikėjau, tačiau, visai netikėtai, aptikau labai viliojantį "Qatar Airways" pasiūlymą iš Berlyno į Džakartą. Grįžęs apie tai užsiminiau savo gyvenimo palydovei ir ... kuo skubiau teko sėsti prie kompiuterio ir pirkti bilietus. Gavosi beveik paskutinės minutės kelionė, todėl laiko jai organizuoti buvo nedaug. Indonezija didžiulė valstybė, todėl nuspręsti, kur vykti buvo nelengva. Užturistintą Bąlį iš karto atmečiau, o didelė Sumatros sala kažkuo nuo seno mane traukė. Kadangi geresnioji pusė neprieštaravo, tai būtent ten ir nukreipiau savo dėmesį. Per keletą dienų sudariau maršrutą Džakarta-Berastagi-Medanas-Padangas-Džakarta. Pirminiame variante dar buvo Bukit Lawang su orangutangais, tačiau ten privaloma bent vieną naktį nakvoti džiunglėse, o maniškė prasitarė, kad ji ten neužmigtų, nes bijotų vorų (net negalėjau įsivaizduoti, kad arachnofobija taip mūsuose paplitusi).

Skrydžių nusimatė labai nemažai, o ir oro bendrovės turėjo būti labai egzotiškos, kurioms uždrausta skraidyti ES viduje. Be to, pasitaikė ir problemėlių tuos skrydžius perkant. Nelabai mėgstamos ten mūsų kreditinės kortelės. Dažniausiai pigiausi pasiūlymai buvo "Lion Air" avialinijų, tačiau apmokėti nepavykdavo. Net ir žinomiausios Indonezijos "Garuda" skrydžių bendrovės bilietų tiesiogiai įsigyti nepavyko. Tačiau avialinijų ten galybė ir galiausiai visi skrydžiai buvo supirkti. Iš Džakartos į Medaną - su tikriausiai visiems Azijos mėgėjams pažįstama "Air Asia", o kiti du  - su paslaptingomis "Sriwijaya Air". Dar įsigijome Simple Express bilietus iš Vilniaus į Berlyną ir atgal. Ech, dabar prisiminus, rimta buvo kelionė.

Kaip visada, kelionių į tolimus kraštus planais nebuvo sužavėti mūsų gimdytojai, ypač prisiskaitę visokių straipsnių, pavadintų "Indonezija. Rojus prie pragaro vartų". Tiesa, ir iš šito galima išpešti naudos - dalį aš panaudojau ir savo rašliavoms pavadinti :)

Taigi, vėlų birželio 1 d. vakarą jau sėdėjome link Vokietijos riedančiame autobuse. Turiu pripažinti, kad viskas jame mums patiko: patogios sėdynės, pakenčiamas wi-fi, paslaugūs ir "prie bajerio" vairuotojai. Nuo Kauno iki Varšuvos autobusas buvo pilnutėlis, todėl apie kitokį nei snaudimas miegą buvo galima tik pasvajoti. Užtat nuo Varšuvos iki Poznanės jis buvo pustuštis, be to pavyko užsiimti visą galinę eilę, tad pamiegoti pavyko visai neblogai, todėl Berlyne nesijautėme kaip zombiai. Iš Berlyno autobusų stoties pasiekti Tėgelio oro uostą yra labai paprasta: antra metro linija iki Zoologijos sodo stotelės, o iš ten - specialiu X9 autobusu iki galutinio tikslo. Ir kainuoja visa tai tik 2,60 euro.

Laiko oro uoste turėjome nemažai, tačiau, vykstant į priekį, jis kažkaip greičiau praeina. Dutike pasiimam litrą akcijinio Tulemore'o už 13 eurų ir pajudam prie Kataro avialinijų Airbus'o.

Kerala - Dievo šalis III. Varkala - Thiruvananthapuram

Kelionė buvo ilga. Apie 170 km. vykome daugiau nei šešias valandas, skambant indiškoms estradinėms melodijoms. Greitis retai kada siekdavo daugiau nei 60 km. per valandą, o nemažai laiko praleisdavome automobilių spūstyse. Ir visa tai nekondicionuojamoje Tatoje. Pagaliau, pusvalanduką paklaidžioję pačioje Varkaloje, atsiradome prie savo viešbučio, prabangiausio šioje kelionėje, vietiniu stiliumi pastatyto Palm Tree Heritage.