2014 m. balandžio 13 d., sekmadienis

Kerala - Dievo šalis III. Varkala - Thiruvananthapuram

Kelionė buvo ilga. Apie 170 km. vykome daugiau nei šešias valandas, skambant indiškoms estradinėms melodijoms. Greitis retai kada siekdavo daugiau nei 60 km. per valandą, o nemažai laiko praleisdavome automobilių spūstyse. Ir visa tai nekondicionuojamoje Tatoje. Pagaliau, pusvalanduką paklaidžioję pačioje Varkaloje, atsiradome prie savo viešbučio, prabangiausio šioje kelionėje, vietiniu stiliumi pastatyto Palm Tree Heritage.



Gavome masyvų raktą nuo šių paslaptingų durų ...


... ir patekome į savo apartamentus.


Viešbutis yra žemesnėje vietoje, todėl šalia jo jūra yra lengvai pasiekiama, tuo tarpu kai didžioji miestelio dalis yra ant stačios uolos.


O Arabijos jūra nesezono metu nėra skirta maudynėms. Atsistojus ant kranto, kai net nesieki vandens, ir smogus bangai lieki šlapias iki ausų. Viešbučio darbuotojai minėjo, kad sezono metu situacija būna geresnė. Taigi, šiek tiek pabraidžiojome, bet pilnavertėms maudynėms jūroje nesiryžome.


Vietoje to, pasirinkome vakarienę puikioje užeigoje "Little Tibet" su  jau puikiai žinomais ir naujais patiekalais: sriuba su makaronais Thenthuk, ...


... koldūnine sriuba Rhochowtse ...


... ir aišku nuostabiais Momo.


O štai mano geresnioji pusė atrado makaronus Chetse ir jų nebekeitė į jokį kitą patiekalą.


Po vakarienės grįžome į viešbutį. Tikėjomės ramaus miego, šalia ošiant jūrai, tačiau taip neįvyko, nes iki gilios nakties gretimame kambaryje girtuokliavo indiški buduliai. Ryte, kai paaiškėjo, kad karšto vandens nerasta, pradėjome po truputį gailėtis savo viešbučio pasirinkimu. Pusryčiai kiek pataisė situaciją. Po jų galėjome stebėti vietinių  žvejų šou. Į audringą jūrą, kur mes net įbristi nedrįsome, jie plaukia ant trijų surištų rastų.


Ir šią vandens transporto priemonę valdo tikrai meistriškai.



Tą dieną buvome nusprendę paskirti pasyviam poilsiui ant gultų. Prigulėme. Prie mūsų prigulė ir visa gauja vietinių rasistų.



Kodėl rasistų? Todėl, kad dėmesį rodo tik baltiesiems turistams. Kažin, jie pagal išvaizdą ar kvapą juos atskiria? Šiaip labai taikūs gyviai, nerodantys jokios agresijos, nors liestis prie jų ir nesinorėjo, nes iš tolo ant šviesaus kailio matėsi ropinėjančių vabaliukų legionai.
Šalia pelkėtoje pievoje ganėsi mūsų kraštuose egzotikši, tačiau ten labai gausiai laikomi, buivolai.


Pragulėti mums pavyko tik pusdienį. Supratome, kad pasyvus poilsis jau ne mums, todėl patraukėme pakrante.


Paėjus porą kilometrų, kelią užtvėrė besiganatis buivolas. Galvojom, gal pavyks jį apeiti, tačiau jis tokiai įvykių eigai nebuvo nusiteikęs. Viskas baigėsi tuo, kad jis parodė lengvą įspėjamąjį judesiuką, o aš apturėjau daug juoko, žiurėdamas kaip mano antroji pusė skuodžia su šlepetėmis kiek įkabindama, nors buivolas buvo pririštas ir nė nesirengė jos vytis. Buivolo sukeltą stresą teko raminti perkant suvenyrus ir kitas šlepetes pas prekeivius. Derybos buvo ilgos ir įtemptos :)
Taip atėjo vakaras, o su juo - tropinė audra. Mes kaip tik tuo metu vakarieniavome ir su nerimu stebėjome kaip šaligatvis tapo sraunia upe.


Baigėme valgyti, o audra nerodė jokių pabaigos pažymių, todėl nusprendėme, kad nesame cukriniai ir, susikaišioję kuo giliau visus elektronikos prietaisus, puolėme į stichijos vidurį. Parbėgome šlapi iki paskutinės siūlės, tačiau planas prabėgti krosą per tropinę audrą buvo įvykdytas. Naktį ir vėl apturėjome budulių balių kaimyniniame kambaryje, o ryte vėl nebuvo karšto vandens, nes tie banderlogai ir vėl jį išnaudojo. Tada jau buvome rimtai įpykę, tačiau greitai atlėgome, kai pamatėme, kad mūsų triukšmingi kaimynėliai jau renkasi nebaigtus butelius ir ruošiasi išvykti.
 Tą dieną nusprendėme skirti dar vienam malonumui, kuriuo garsėja Kerala - ajurvediniam masažui. Pirmiausia susiradome netoliese esančius masažuotojus, susitarėme dėl kainos (dabar jau nelabai prisimenu tikslių skaičių, tačiau tikrai nebuvo brangu). Kelias laisvas valandas išnaudojome tiesiog vaikščiojimui pajūriu, o tada apturėjome ir patį masažą. Procesas labai atpalaiduojantis, o efektas - tikrai netikėtas. Esu skeptikas ir, jei tai būtų nutikę ne su manimi asmeniškai, tai tuo nepatikėčiau.
Likusią dieną tiesiog bimbinėjome. Nusigavome į kitą Varkalos galą, pakeliui užsisakydami pervežimą į Thiruvananthapuramą. Aptikome iš Vakarų  atvykusiems čakrų atvėrinėtojams skirtų reklamų.


O štai kaip atrodo pagrindinis Varkalos paplūdimys. Linkiu jame nuolat atostogauti visiems Lietuvos sabakofilams, vedžiojantiems savo brisius stadijonuose ir vaikų žaidimo aikštelėse.


Jau buvo ruošiamasi beprasidedančiai apie dvi savaites trunkančiai pagrindinei Keralos šventei Onam. Stovėjo altorėlis pradžios dievui Ganepačiui.


O štai šis paveiksliukas puikiai nusako krikščionybės Indijoje specifiką :)


Vakaras ir vėl buvo lietingas, nors tokios audros, kaip dieną prieš tai ir nebuvo. Naktis praėjo ramiai, o rytinis karštas dušas parodė, kad ir šiame viešbutyje galima komfortabiliai poilsiauti.
Paskutinę dieną nutarėme apžiūrėti Keralos įžymybes. Tačiau prieš tai reikėjo išsikeisti pinigų. Čia mums labai padėjo viešbučio šefas Babu, kuris nuvežė į keityklą, kur tikrai geru kursu pasipildėme savo rupijų atsargas. Jis taip pat surado rikšą, kuris už oficialią kainą mus nuvežė prie žinomo induistų filosofo ir reformatoriaus Sree Narayama Guru kapo. Induistams tai šventa vieta, į kurią nuolat plūsta piligrimai.


Aplink šventovę susėdusios garbaus amžiaus indės giedojo paslaptingas giesmes. Nenorėdami trikdyti rimties per daug muiline nesišvaistėme. Stengėmės vaizdus fiksuoti iš toliau.


Duonmedžio medelis, pasodintas Dalai Lamos, kuris tuo metu viešėjo Lietuvoje.


Nusileidę nuo šventyklos žemyn, iš rimtumo patekome į Onamo šventimo sūkurį. Po miestą žvangėdamas važinėjo spalvingas kortedžas.


Jis mus pasigavo prie garsios  dviejų tūkstančių metų senumo Janarda Swami šventyklos.


Šie linksmuoliai rėkavo "Welcome to Kerala" ir labai norėjo nusifotografuoti.


O tada prasidėjo indiškos pasiutpolkės. Net užfilmavau šį procesą.


Taip linksmai visą dieną ir prašventėm, o vakare atėjo laikas romantikai. Kadangi pagaliau sulaukėme vakaro be lietaus, galėjome pasimėgauti vakariene paplūdimyje.


Mėgavomės banano lape keptu tunu ...



... ir ant grilio keptomis krevetėmis.


Taip bevakarojant ir sutemo. Visas horizontas nušvito šimtų žvejų laivelių skleidžiama šviesa. Liūdna pasidarė suvokus, kad kelionė judėjo link pabaigos. Teko nuotaiką gerinti iš po prekystalio pardavinėjamu Kingfisher Extra Strong (ten taip vadinamas gėrimas teturi 6 laipsnius stiprumo) alumi.
Ryte su viešbučio darbuotojais atsisveikinome kaip su šeimos nariais. Prasidėjo dar viena ilga kelionė - apie 50 kilometrų nuo Varkalos iki Thiruvananthapuramo važiavome daugiau kaip tris valandas, įskaitant privalomą taksisto klaidžiojimą, ieškant viešbučio. O jis vadinosi Key's Hotel Trivandrum, didžiavosi net keturiomis žvaigždutėmis, nors jų nelabai buvo vertas. Orientuota ši įstaiga į verslo reikalais keliaujančius indus, todėl du šortais pasipuošę Rytų Europos turistai jo foje tarp kostiumuotų vietinių turėjo atrodyti tikrai egzotiškai. Už įprastą kainą šiame viešbutyje tikrai apsistoti neverta, tačiau vienoje rezervacinėje sistemoje man pavyko aptikti tokį dylą, kad net nekilo klausimų, kur praleisti dvi paskutines naktis Indijoje.
Pro kambario viršutiniame viešbučio aukšte galime stebėti Keralos sostinės centro peizažus.


O štai ir mūsų prabangieji apartamentai su stiklinėmis sanitarinio mazgo sienomis. Jis jums panašus į 4 žvaigždučių įstaigos patalpą? Man irgi ne.


Atsigaivinę duše, išėjome pasivaikščioti po miestą. Ėjome link pagrindinio M. Gandžio prospekto ir jį pasiekėme patekę į patį kažkokios protesto akcijos centrą. Būrys vietinių dėl kažko reiškė nepasitenkinimą, budriai prižiūrimi riaušių policijos, kuri, vietoje mums įprastų guminių "bananų", savo arsenale naudoja bambukines lazdas.


Atostogaujant tokiuose renginiuose dalyvauti nesinori, todėl staigiai movėme per gatvę, kur aptikome vakarietiško tipo maisto prekių parduotuvę, kurioje užsipirkome indiško šokolado su anakardžiais lauktuvėms ir kalną prieskonių ateities kulinariniams eksperimentams. Trivandrumas (taip miestas anksčiau vadinosi ir taip jį iki šiol vadina dauguma vietinių) yra valstijos sostinė, tad jame nemažai valdžios įstaigų. Jų rajonas yra labai švarus ir žalias. Sunkiai bepasakytum, kad esi Indijoje.


Norėjau nufotografuoti vietos parlamento pastatą, tačiau išlindęs iki ausų ginkluotas karininkas ėmė ženklais rodyti, kad to daryti negalima. Užsimiršau, kad esu rytų valstybėje, kur dar galioja juokingai XXI a. atrodančios taisyklės, draudžiančios fiksuoti valdžios pastatus. Žmonai vėl buvo išgąsčio, o man tai sukėlė tik ironišką šypseną. Beliko eiti pietauti. Paisrinkome Zam Zam užeigą, siūlančią Tandori krosnyje keptus skanėstus. Matosi, kad įstaiga populiari tarp vietinių, nes vos ne vos suradome kur atsisėsti. Paragavome dviejų rūšių Tandoryje keptos vištienos su ten pat kepta Naan duona. Skanu ... ir aštru, kas be ko :)



O desertui - nuostabūs ledai.


Pasisotinę nusprendėme vykti prie žinomiausio Trivandrumo objekto - Sree Padmanabhaswamy šventyklos. Tada supratome, kaip gerai yra lankytis neturistiniame mieste. Rikša, paklaustas kainos, minutėlę pamąstė, o tada numojo ranka ir įjungė skaitiklį, tad kelionė mums kainavo tiek, kiek būtų kainavusi eiliniam indui.
Pati šventykla atrodo įspūdingai.


Ne induistai į ją neįleidžiami, tačiau mus pašaukė šalia šmirinėjęs juokingas tipelis - mažas, storas ir tik su keliais preikyje styrančiais dantimis, galėtų be grimo vaidinti kokį nedidelį orką fantasy filme. Jis neva mus pravedė pro pirmą kareivių postą, parodė kelias skulptūras ant šventyklos išorės kampų ir ... nuvedė į indiškų rūpintojėlių drožyklą, kur drožėjai ėmė mums akiplėšiškai kišti į rankas savo produkciją. Teko mandagiai trauktis. Mažylis dar mus vijosi, kartodamas ,,finished", tikėdamasis tipsų, tačiau iš mūsų gavo tik keletą mandagių "thank you". Pinigus reikia užsidirbti, o ne bandyti išdurti nieko neįtariančius europiečius.
Šalia šventyklos yra didžiuliai senųjų šių kraštų valdovų rūmai. Jų palikuonys iki šiol gyvena vienoje jų pusėje, o kitoje yra atidarę privatų muziejų.



Į jį galima patekti tik su gidu, tam tikromis valandomis, fotografuoti, kaip įprasta, negalima. Gidas pasirodė esąs malonus vidutinio amžiaus vyras. Jis parodė rūmų patalpas, papasakojo apie jų paskirtį (įstrigo pasakojimas apie nedidelį apvalų kambarėlį su nedideliu langeliu, kur radža rašydavo eilėraščius). Muziejuje taip pat yra nemažai įdomių eksponatų. Asmeniškai man įdomiausi pasirodė du radžų sostai. Vienas jų padarytas iš krištolo, kitas - iš dramblio kaulo. Ekskursijos pabaigoje gidas užsiminė, kad muzeijus yra privatus ir jis tikrai nesupyktų, jei gautų arbatpinigių. Jam jų nepagailėjome, nes juos jis tikrai užsidirbo.
Vakarėjant dar kiek pasivaikščiojome po miestą. Centrinėje stotyje aptikome socialinę reklamą, mokančią vietinius nesispjaudyti.


Vietoje normalios vakarienės, pagraužėme indiškų anakardžių, besikraudami lagaminus.
Ir štai išaušo paskutinis mūsų rytas Indijoje. Paskutiniai pusryčiai pasižymėjo gausa ir aukšta kokybe. Po jų, griebėme rikšą ir nuvykome į vietinį zoologijos sodą, kad pamatytumėme indiškus gyvūnus, kurių nepavyko pamatyti anksčiau. Pirmiausia pasukome į bezdžionių kampą, kur sutikome vanderas - vienas rečiausių bezdžionių pasaulyje, gyvenančias tik Pietų Indijos kalnuose.


Pavyko pamatyti ir aukštai tupintį langūrą.

 
Netoliese baseine mirko smailiasnukiai indiški krokodilai - gavialai.


Bandos indiškų kanopinių ramiai pusryčiavo.




Ir kaipgi be Bengališkų tigrų.


Kaip jūs manote, kas nutiktų mažam gyviui, patekusiam į tigro narvą? Atsakymas - nieko, jei tas narvas yra Trivandrumo zoologijos sode. Mums būnant, į narvą įslinkusi mangusta nachališkai kirto tigro pietus, tačiau pastarasis į ją nekreipė jokio dėmesio.


Nuo zoologijos sode prasidėjusio lietaus pasislėpėme gražiame gamtos muziejaus pastate.


Šalia jo aukščiausio lygio  meistriškumą rodė skulptūrų iš krūmų formuotojai.



Netoliese yra ir gražus Napje muziejaus pastatas. Į vidų nėjome, vietoje meno pasirinkome dar vienus pietus Zam Zam'e.


Pasistiprinus laukė paskutinis objektas - mokslo ir studijų kvartale esantis mokslo muziejus. Jis labai skiriasi nuo visų indiškų muziejų dviem dalykais. Visų pirma tuo, kad kaina vienoda tiek vietiniams, tiek turistams. Be to, jame galima ne tik fotografuoti, bet ir liesti eksponatus. Tik įėję, pamatėme Pookalam - žiedlapių kompoziciją, rodančią apie prasidėjusį Onamą.


Muziejuje yra keletas salių ir kiekviena iš jų turi savo tematiką. Giliausiai rūsyje esanti patalpa skirta "senovinei" kompiuterinei technikai, pvz. ten galima išvysti šį "priešistorinį" IBM'ą.


Yra salė, skirta Indijos kosminei programai.


Yra ir fizikinių įdomybių ekspozicija, skirta linksmai susipažinti su mokslu, pvz. žiūrint į kreivus veidrodžius.


Taip nejučia ir praėjo paskutinė buvimo Indijoje diena. Paskutinis mus vežęs rikša darė viską, kad jo profesija būtų prisiminta iš blogosios pusės. Pirmiausia užsiprašė kur kas daugiau, nei realiai kelionė kainuoja. Paskui visą kelią kniso protą siūlymais kur nors kitur nuvežti. O galiausiai jau prie viešbučio bandė nugręžti 100 rupijų vietoje suderėtų 65.
Viešbutyje galutinai viską susipakavome, apturėjome paskutinę indiškų gardumynų vakarienę ir griuvome į lovą, tikėdamiesi bent kiek pamiegoti prieš numatytą kėlimasi antrą valandą nakties (skrydis buvo numatytas 5 val. ryto). Užmigti anksti, savaime suprantama, nepasisekė, tačiau kelias miego valandas vis tik pavyko gauti. Užsakytu taksi pasiekėme naujutėlį Thiruvanathapuramo oro uosto tarptautinį terminalą. Prieš kelionę skaičiau, kad keleiviams jame reikia mokėti išvykimo mokestį, tačiau pinigų taip niekas ir nepaprašė, todėl, užsiregistravus ir praėjus patikrą, teko skubiai siaubti sterilios zonos parduotuves. O tada prasidėjo indiškas laipinimo į lėktuvą šou. Per garsiakalbius paskelbė, kad pirmiausia bus laipinami sėdintieji lėktuvo gale. Mūsų vietos buvo būtent ten, todėl patraukėme prie vartų. Atėję sužinojome, kad vis tik pirmiausia bus laipinami keleiviai su vaikais. Jiems sulipus, dar buvo nemažas laiko tarpas neaiškaus laukimo. Galiausiai ir mums pavyko patekti į lėktuvą. Dėl "puikiai" suderintos laipinimo sistemos pakilti vėlavome tik pusę valandos. Visai pusėtinas rezultatas, kaip Indijai.
Lėktuve laukė dar vienas nelabai malonus siurprizas - paaiškėjo, kad jame nėra asmeninės pramogų sistemos, o keleiviams linksminti buvo rodomas naujutėlis Bolivudo filmas. Tokios patirties nebuvau turėjęs nuo sovietinės vaikystės. Greitai tapo aišku, kad bolivudinių filmų scenarijai per tiek laiko nepasikeitė: gerietis visą filmą kovoja su blogiečiu, reguliariai pašokdamas ir padainuodamas, filmo pabaigoje jį nugali, gauna gražuolę ir viskas baigiasi megašokiu. Pasibaigus filmui iki nusileidimo dar spėjo parodyti kelias indiško vaikų talento šou serijų. Gavus tokią indiškos kultūros dozę, norėjosi ko nors, turinčio alkoholio, tačiau niekas jo nesiūlė, nes, matai, rytas, negalima. Vietoje to buvo galima rinktis iš dviejų rūšių omletų.
Dohoje daug laiko neturėjome. Kelios minutės kosmetikos atsargų papildymui ir vėl reikia lipti į lėktuvą. Čia jau yra pramogų sistema, tačiau su maistu padėtis ta pati - dvi rūšys omleto. Vis tik rytiniai skrydžiai yra blogis.
Varšuvoje iki autobuso turėjome marias laiko. Galvojome apie kultūrinę programą, tačiau ją, dėl tipinės rugsėjui Rytų Europoje darganos teko atšaukti ir apsiriboti junkfood'u prekybcentryje. Tačiau ir tai buvo atgaiva po priverstinių omletų. O tada - dar viena naktis autobuse, su keliomis neramaus miego atkarpomis, kol pasiekėme bundantį Vilnių.
Kelionės išvadas visada rašyti yra nelengva, ypač tada, kai ji praėjo gerai, nes tokį pozityvų užtaisą yra sunku išreikšti žodžiais. Kerala padėjo mums paneigiti nemažai neigiamų Indijos mitų. Taip, tai "kitoniškiausia" valstybė, kurioje yra tekę būti, tačiau prie jo priprasti nebuvo labai sunku. Nebuvome indiško "dvasingumo" gerbėjai iki kelionės, nesame ir po jos, tačiau pozityvaus nusiteikimo indų kultūros atžvilgiu padaugėjo. Indija tapo dar viena valstybe, kurios prisiminimai suteikia pozityvių emocijų ir sukelia nedrąsių minčių kada nors ten grįžti.
Pabaiga.

2 komentarai:

  1. Sveiki, dekoju uz pasidalijima apie Varkala. Noriu Jusu patarimo, nes planuoju ten buti balandi. Ar patiko jums Jusu pasirinkimas gyventi apacioje, ne ant skardzio? Kokia mazdaug temperatura buvo jusu keliones Varkaloje metu - jei tai buvo balandis. Ramune

    AtsakytiPanaikinti
  2. Vau, pirmas komentaras :) Pasirinkimas patiko, nes patiko viešbutis (jei jame būsite, perduokite Babu linkėjimų). Nuo skardžio esančiais vaizdais galima pasimėgauti sėdint viename iš daugybės restoranų.
    Mes Varkaloje buvome rugsėjį, dar nesibaigus lietingajam periodui. Balandį jis dar nebūna prasidėjęs, tai gali būti, kad ir maudytis nebus baisu (rugsėjį tai bangos iš kojų vertė).
    Dėkoju, kad skaitėte ir geros Jums kelionės.

    AtsakytiPanaikinti