Šios kelionės aprašymas pradiniame variante turėjo skambėti "Kaip mes automobiliu po Europą keliavome" arba kažkaip panašiai, t.y. pirminis atostogų planas buvo prasisukti po mūsų gimtąjį žemyną, pasiekiant Veneciją. Tačiau jam nebuvo lemta išsipildyti. Iki atostogų likus porai savaičių, darydamas pertrauką tarp darbų, nusprendžiau iš smalsumo paieškoti kokių nors pasiūlymų į tolimus kraštus mums tinkamai datai. Per daug nieko nesitikėjau, tačiau, visai netikėtai, aptikau labai viliojantį "Qatar Airways" pasiūlymą iš Berlyno į Džakartą. Grįžęs apie tai užsiminiau savo gyvenimo palydovei ir ... kuo skubiau teko sėsti prie kompiuterio ir pirkti bilietus. Gavosi beveik paskutinės minutės kelionė, todėl laiko jai organizuoti buvo nedaug. Indonezija didžiulė valstybė, todėl nuspręsti, kur vykti buvo nelengva. Užturistintą Bąlį iš karto atmečiau, o didelė Sumatros sala kažkuo nuo seno mane traukė. Kadangi geresnioji pusė neprieštaravo, tai būtent ten ir nukreipiau savo dėmesį. Per keletą dienų sudariau maršrutą Džakarta-Berastagi-Medanas-Padangas-Džakarta. Pirminiame variante dar buvo Bukit Lawang su orangutangais, tačiau ten privaloma bent vieną naktį nakvoti džiunglėse, o maniškė prasitarė, kad ji ten neužmigtų, nes bijotų vorų (net negalėjau įsivaizduoti, kad arachnofobija taip mūsuose paplitusi).
Skrydžių nusimatė labai nemažai, o ir oro bendrovės turėjo būti labai egzotiškos, kurioms uždrausta skraidyti ES viduje. Be to, pasitaikė ir problemėlių tuos skrydžius perkant. Nelabai mėgstamos ten mūsų kreditinės kortelės. Dažniausiai pigiausi pasiūlymai buvo "Lion Air" avialinijų, tačiau apmokėti nepavykdavo. Net ir žinomiausios Indonezijos "Garuda" skrydžių bendrovės bilietų tiesiogiai įsigyti nepavyko. Tačiau avialinijų ten galybė ir galiausiai visi skrydžiai buvo supirkti. Iš Džakartos į Medaną - su tikriausiai visiems Azijos mėgėjams pažįstama "Air Asia", o kiti du - su paslaptingomis "Sriwijaya Air". Dar įsigijome Simple Express bilietus iš Vilniaus į Berlyną ir atgal. Ech, dabar prisiminus, rimta buvo kelionė.
Kaip visada, kelionių į tolimus kraštus planais nebuvo sužavėti mūsų gimdytojai, ypač prisiskaitę visokių straipsnių, pavadintų "Indonezija. Rojus prie pragaro vartų". Tiesa, ir iš šito galima išpešti naudos - dalį aš panaudojau ir savo rašliavoms pavadinti :)
Taigi, vėlų birželio 1 d. vakarą jau sėdėjome link Vokietijos riedančiame autobuse. Turiu pripažinti, kad viskas jame mums patiko: patogios sėdynės, pakenčiamas wi-fi, paslaugūs ir "prie bajerio" vairuotojai. Nuo Kauno iki Varšuvos autobusas buvo pilnutėlis, todėl apie kitokį nei snaudimas miegą buvo galima tik pasvajoti. Užtat nuo Varšuvos iki Poznanės jis buvo pustuštis, be to pavyko užsiimti visą galinę eilę, tad pamiegoti pavyko visai neblogai, todėl Berlyne nesijautėme kaip zombiai. Iš Berlyno autobusų stoties pasiekti Tėgelio oro uostą yra labai paprasta: antra metro linija iki Zoologijos sodo stotelės, o iš ten - specialiu X9 autobusu iki galutinio tikslo. Ir kainuoja visa tai tik 2,60 euro.
Laiko oro uoste turėjome nemažai, tačiau, vykstant į priekį, jis kažkaip greičiau praeina. Dutike pasiimam litrą akcijinio Tulemore'o už 13 eurų ir pajudam prie Kataro avialinijų Airbus'o.
Gerai pavalgius ir atsigėrus šampano net ir užmigti keliom valandom pavyksta. Paryčiais nusileidome naujame žvilgančiame Dohos oro uoste. Jo centre - kažkoks milžiniškas pokemonas.
Keturios layover'io valandos neprailgo. Jas praleidome snausdami ant patogių šezlongų. Į Džakartą skrendančiame Boeing 777 patekome į labi egzotišką kompaniją. Netoliese susėdo krūva baltai apsirėdžiusių barzdotų imamų, kelionės metu uoliai varčiusių Koraną. Tokioje draugijoje net ir vyno prašyti buvo nejauku. Bet mes paprašėme. Atostogos juk :) Nors šiaip nepasakyčiau, kad ši kelionės atkarpa buvo labai maloni. Nuovargis vis dėlto darė savo, todėl pajutau tam tikrą palengvėjimą, kai pagaliau, po aštuonių valandų kelionės, ėmėme leistis.
Išlipę Džakartos oro uosto antrame terminale pradėjome ieškoti vietos, kur vykdoma vizų išdavimo procedūra. Viskas vyko pakankamai sklandžiai. Atsisveikinome su 50 dolerių ir po kelių akimirkų mūsų pasuose jau spindėjo į Indoneziją leidžiantys atvykti antspaudai. Ruošdamasis kelionei skaičiau apie labai priekabius Indonezijos muitininkus bei pasieniečius, tačiau mums viso to neteko patirti.
Kiek komplikuotesnė padėtis buvo su bagažu. Vieną lagaminą pavyko greitai atgauti, užtat kito laukėme ilgai ir nuobodžiai. Ir štai pagaliau mes pajuntame tropinį karštį. Prasideda "guselovų" šou. Nors iki mūsų viešbučio kokie 7 km. aplinkeliais daugiausiai, kainos už tokį atstumą sakomos astronominės. 250 tūkst.rupijų virsta į 200 tūkst., vėliau į 150 tūkst ir net 80 tūkst. Galiausiai vienas įvardina 60 tūkst. sumą (kiek daugiau nei 5 JAV doleriai) ir mano mieloji pareiškia, kad gal jau baigiam derybas, nes ji labai pavargusi. Nenoromis tenka sutikti, nors permokėjome mažiausiai dvigubai. "Guselovas" paaiškėja besąs nelegalas, nes jo apynaujis SUV'as neturi jokių taksi būdingų ženklų. Nepaisant to, nuvežė kur reikia ir net grąžą atidavė, neapsimetęs, kad neturi smulkių.
Ir štai mes jau POP! Hotel Airport Jakarta. Tai buvo vienas iš pigiausių variantų aplink oro uostą, tačiau tikrai ne blogiausias. Registratūroje apturėjome dar vieną įdomų momentą. Mums prakalbus lietuviškai, prieš mus stovinti mergina atsisuko ir paklausė ar jai nesivaidena po ilgo skrydžio. Atsakėme, kad ne. Pasirodo, kad net ir kitame pasaulio gale gali susitikti tautiečių. Paaiškėjo, kad kitą dieną panašiu metu išskrendame iš to paties terminalo, tomis pačiomis avialinijomis, tik skirtingomis kryptimis. Ji - į Balį, o mes - į Sumatrą.
Pagaliau atsidūrėme savo kambaryje.
Pirmas per dvi paras dušas ir patogi lova. Ar gali kas nors sutrukdyti miegui? Pasirodo gali - jetlag'as. Valandą prasivartę, nusprendėme imtis priemonių ir suvartojome po porą dozių vaisto nuo visų ligų litriniame butelyje. Tai davė teigiamą efektą ir šešioms valandoms nugrimzdome į gilų miegą. Pabudę jautėmės tikrai gerai pailsėję. Nusileidę, lietuvę Agnę radome jau pusryčiaujančią. Pasirodo ir mums priklauso nemokamas lightsnack'as, nors rezervacijoje to nebuvo nurodyta. Moterys apsiribojo bandelėmis, o aš, kaip visada, kuo greičiau skubėjau susipažinti su vietine virtuve, todėl pasiėmiau kažką, susuktą į banano lapą. Tas kažkas pasirodė ryžiai su džiovintomis mažomis žuvytėmis. Visai neblogai.
Viešbutis turi darvieną labai gerą dalyką - nemokamą transferį į oro uostą. Po vakarykščių derybų su "guselovais" buvo tikra atgaiva nuvykti į oro uostą be jokių siurprizų. Šį kartą išvykome iš trečio terminalo, kurį naudoja low-cost'ai. Jame aptikome keityklą, kur kursas buvo geresnis, nei antrame terminale, todėl pasikeitėme pinigų, nes girdėjome, kad Berastagyje su tuo reikalu yra problematiška. Atsisveikinome su Agne, kurios reisas buvo kiek anksčiau. Mums kokią valandą dar reikėjo pasitrainioti. Pagaliau pranešė ir apie mūsų skrydį. Be mūsų, lėktuvu skrido tik dar vienas užsienietiškos išvaizdos keleivis - mormonų propagandistas. Net ir į tokius kraštus šie sektantai užsuka :)
Skrydis truko pustrečios valandos, o per jį mes tęsėme pažintį su indoneziečių virtuve, nes dar laukė keleto valandų kelionė automobiliu. Nusileidus, transporto ilgai ieškoti nereikėjo, tuojau pat prišoko taksi siūlytojas. Šį kartą aš parodžiau silpnumą - iš karto sutikau su pasiūlyta 600 tūkst. kaina. Nebuvo čia kelis kartus daugiau nei priklauso, tačiau kokį 100 tūkst. gal ir būtų buvę galima nusiderėti. Tačiau jau labai norėjosi pasiekti pirmą kelionės tašką.
Kelionė truko apie tris valandas, iš jų apie pusę laiko buvo važiuojama Medano kamščiais. Vėliau pradėjome kilti į kalnus. Palyginus su tenykščiu judėjimu keliuose, net ir Indijos (bent jau jos Keralos valstijos) eismas atrodo mažiau pavojingas. Visas kelias pilnas vos į kalną bepasivelkančių pilnai užkrautų sunkvežimių, kuriuos kiti eismo dalyviai stengiasi aplenkti. Ir visa tai vyksta kalnų serpantinuose. Papildomai dar kelkraščiuose vaikštinėja maisto kaulijančios makakos.
Taip linksmai atvykome į Berastagį. Kiek pasisukioję, atradome savo viešbutį - Hotel Sibayak Berastagi. Nors tai yra net keturiomis žvaigždutėmis besididžiuojanti įstaiga, ji nebuvo geriausia mūsų apsistojimo vieta. Kambariuose galima filmuoti filmą, kuriame veiksmas vyksta priešpaskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje.
Tačiau, rengdamasis kelionei, nelabai turėjau iš ko rinktis. Kadangi į vizito laiką įėjo savaitgalis, tai daugelis kitų padoresnių apgyvendinimo įstaigų buvo pilnai rezervuotos, nes pasiturintys medaniečiai mėgsta ten vykti atsivėsinti (Berastagyje temperatūra ištisus metus yra 20-25 laipsniai šilumos). Nors, iš kitos pusės, kaina buvo visai padori, o vieta taip pat nebloga - visai netoli Berastagi miestelio centro.
Pirmąją popietę oras nebuvo labai tinkamas kelionėms. Lijo įkyrus lietus ir į galvą lindo įtarimai, kad šios atostogos gali būti labai šlapios. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, be reikalo. Dėl lietaus nusprendėme užkasti vietos restorane gerokai didesnėmis už indonezietiškas kainomis. Užsisakėme po didelę sriubos porciją. Jas mums atnešė su ryžiais. Tada dar nesupratome, kaip čia valgomos sriubos - užpilant ant ryžių. Tikriausiai personalui sukėlėme daug gardaus juoko savo sriubos kabinimu šaukštu iš viso puodo.
Po vakarienės lietus kiek apstojo ir mes patraukėme į Berastagi centrą, tikėdamiesi įsigyti vienos dienos keliones po apylinkių įžymybes. Deja, turizmo informacijos centras, kuriame tai galima padaryti jau buvo uždarytas, tad beliko pasivaikščioti po patį Berastagį.
Užsukome ir į vietinį vaisių turgų, kur pagrindinė prekė - mangai. Jų ir pasiėmėm visą kilogramą.
Mangų skonis buvo nerealiai geras. Dėl didelio sultingumo juos teko valgyti virš kriauklės, tad vakaras buvo labai saldus. Prieš miegą dar išlindome apžiūrėti viešbučio teritorijos ir buvome apšalę, kai pamatėme jos gyventojus - milžiniškus drugius. Jų dydis - kaip žmogaus delnas. Dėl savo nemažų gabaritų jie sunkiai paskrenda, todėl nelabai reaguoja ne tik į kamerų blykstes, bet ir į palietimus.
Kitą rytą ilgai nemiegojome. Po pusryčių grįžome į turizmo informacijos centrą, kur sutikome jo vadovą Marisoną Sitepu, tikrą karo bataką, kuris tapo mūsų gidu. Dabar atėjo metas parašyti apie pačius batakus. Kas jie tokie? Tai Šiaurės Sumatros valstijoje gyvenanti tauta, šių vietų čiabuviai, gyvenantys kalnuotose vietovėse. Jie skirstosi į gentis - karo, toba ir kitas. Visoje Sumatros saloje gyvena musulmonai, tačiau batakai daugiausiai yra krikščionys, todėl tuose kraštuose bažnyčių yra daugiau nei mečečių, nors Indonezija - didžiausia musulmoniška valstybė pasaulyje. Batakai išsiskiria savo architektūra, virtuve ir tradicijomis, kurias vėliau pasistengsiu aprašyti.
Taigi, už 850 tūkst. rupijų mes įsigijome du tripus. Pirmas buvo po Berastagi apylinkes, o antras - kopimas į Sibayako ugnikalnį. Pirmai kelionei gavome patogų Toyota vienatūrį. Pirmiausia vykome prie vieno garsiausių Sumatros gamtos paminklų - Tobos ežero. Tai didžiausias pasaulyje vulkaninis ežeras, t.y. ežeras yra vulkano krateris, toks gana nemažas - 100 km. ilgio, 30 km. pločio ir iki pusės kilometro gylio. Protingi žmonės kalba, kad kai šis vulkanėlis išsiveržė paskutinį kartą, maždaug prieš 70 tūkst. metų, tai vidutinė temperatūra žemėje nukrito 5 laipsniais, o visa gyvybė regione išnyko.
Štai ir pats ežeras. Šis peizažas puikuojasi ant daugelio Indonezijos suvenyrų.
Šalia ežero yra gražus krioklys, labai nešvankiu pavadinimu - Sipiso-Piso.
Nuotraukoje dešinėje matosi laipteliai, kuriais galima nulipti žemyn. Tą mes ir padarėme. Atgal grįžti lengva nebuvo, tačiau tai galima pavadinti tik apšilimu prieš kitų dviejų dienų žygius.
Užlipę atgal, pasigailėjome, kad nepasiėmėme marškinėlių pamainos, nes prakaitas žliaugė upeliais. Tačiau nebuvo laiko ilsėtis, nes laukė pažintis su karo batakų senoviniu kaimu. Nusukę nuo pagrindinio kelio, važiavome tarp daržovių laukų, lenkdami iš mokyklos grįžtančius basakojus vaikus. Netrukus įvažiavome į gyvenvietę, kur sustojome prie štai šio pastato.
Šiais laikais tokių namų jau niekas nestato, o renčiasi atskiras nedideles "izbuškes", kur net ir elektra yra.
O mes tuo tarpu atsisveikinome su svetingais šeimininkais ir nuvykome į kitą kaimą, kur apsilankėme dar senesniame, daugiau nei du šimtus metų turinčiame batakų name.
Šitos kaimo gyventojai prasisukę labiau. Prie tradicinių namų galima išvysti lenteles, kad tai architektūros paminklai, saugomi valstybės. Be to, jie yra įkūrę kooperatyvą, kurio nariai gamina įvairius tradicinius batakų daiktelius ir pardavinėja juos kaip suvenyrus. Kai atvažiuoji į kaimą, reikia užeiti į medinį kioskelį, kur nusiperki kokį nors suvenyrą (kainos tikrai nesikandžioja - nuo 50 iki 100 tūkst. rupijų), o papildomai dar gauni gido paslaugą. Mes įsigijome pakabinamą česnakinę, kuri atlieka dvigubą funkciją: joje laikomos česnakų skiltelės, kurios tuo pačiu saugo nuo visokių bjaurasčių, juk tiek Europoje, tiek Indonezijoje visi žino, kad nuo česnako kvapo vampyrai, piktosios dvasios ir kitos blogio jėgos bėga kiek įkabindamos :)
Mus vedžiojęs vietinis buvo toks "prie bajerio" ir aprodydamas pastatus paminėdavo įvairių pikantiškų detalių. Pvz., šis langelis yra skirtas, kad mergelė klausytųsi jai dūdele grojančio bernelio.
O kaip manote, kam skirta kiekviename tradiciniame karo batakų name prie įėjimo esanti atbraila ir rankenos?
Atsakymas - gimdymui, gimdyvė atsisėda, įsikabina į rankenas ir, apsupta kaimo pribuvėjų, pagimdo. Nežinau ar tai teisybė, jei teisybė, ar tai vis dar tebepraktikuojama, tačiau atrodo tikrai įdomiai ir archaiškai.
Štai šis namas anksčiau buvo skirtas vargšams nevedusiems vyrukams, kurie, sulaukę pilnametystės, turėdavo eiti lauk iš gimtų namų. Dabar ten niekas negyvena, šiuolaikinis jaunimas ieškosi kampo kitur, tačiau pastatas išliko ir dabar laukia restauracijos.
Tačiau atėjo laikas vykti į paskutinį tos dienos objektą - budistų šventyklą Taman Alam Lumbini. Tai nauja šventovė, pašventinta tik 2010 m. Tai yra Birmoje esančios šventyklos kopija. Įspūdingas pastatas.
Aplink šventyklą ir jos viduje skraidžiojo jau pažįstami gigantiški drugiai.
Prie šventyklos įrengtas nuostabus parkas.
Tačiau po jį ramiai pasivaikščioti negalėjome. Jau iki tol buvome sulaukę vietinių turistų pageidavimų nusifotografuoti, tačiau prie šitos šventyklos buvo tiesiog antplūdis. Atsifotografuoji su viena grupe, jau bėga kita "Mister, photo". Ech sunkus tas garsenybių gyvenimas. Taip besifotografuodami, kiek užtrukome. Net mūsų vairuotojas atėjo mūsų ieškoti.
Pakeliui į viešbutį paprašėme sustoti prie karo batakų tradiciniu stiliumi pastatytos Šv. Pranciškaus Asyžiečio katalikų bažnyčios. Labai įdomiai žiūrisi kryžius šalia jaučio ragų.
Diena jau ėjo vakarop, o mes nuo ryto nieko nebuvome valgę, tad buvome konkrečiai išalkę. Todėl, pasiekę miestelio centrą, pradėjome dairytis, kur pasistiprinti. Aptikome gana padoriai atrodančią įstaigą, kur tvarkėsi mama su maždaug 10-11 metų mergaite. Didelis privalumas, kad joje buvo veikiantis wi-fi (viešbutyje jis buvo, bet neveikiantis :). Pirmiausia griebėme keptų makaronų: mie hoon goreng ...
ir mie kuah.
Paskui atėjo laikas sriuboms: firminei šių kraštų jaučio uodegos Sop Iga Sapi ...
ir vištienos kokosinei Soto Ayam.
Su gėrimais gavosi labai linksmai. Žmona neeksperimentavo ir pasiėmė mango sulčių, o aš pasirinkau kažkokį nežinomą žodį ir gavau ... trintų agurkų gėrimo su cukrumi :) Nors reikia pripažinti, kad šis patiekalas buvo visai skanus ir gaivinantis.
Po vakarienės nusprendėme nusiaubti vaisių turgų ir prisipirkti neragautos egzotikos. Grįžę į viešbutį pradėjome eksperimentą. Pirmiausia apie patikusius egzempliorius. Marakujų nusipirkome dviejų rūšių. Abi buvo geros, nors labiau patiko šviesesnė.
Dar buvo skanus žalsvas mandarinas, na ir mango, savaime suprantama. O dabar apie nepasiteisinusius egzempliorius. Visų pirma tai šis "agurkėlis".
Kelionė truko apie tris valandas, iš jų apie pusę laiko buvo važiuojama Medano kamščiais. Vėliau pradėjome kilti į kalnus. Palyginus su tenykščiu judėjimu keliuose, net ir Indijos (bent jau jos Keralos valstijos) eismas atrodo mažiau pavojingas. Visas kelias pilnas vos į kalną bepasivelkančių pilnai užkrautų sunkvežimių, kuriuos kiti eismo dalyviai stengiasi aplenkti. Ir visa tai vyksta kalnų serpantinuose. Papildomai dar kelkraščiuose vaikštinėja maisto kaulijančios makakos.
Taip linksmai atvykome į Berastagį. Kiek pasisukioję, atradome savo viešbutį - Hotel Sibayak Berastagi. Nors tai yra net keturiomis žvaigždutėmis besididžiuojanti įstaiga, ji nebuvo geriausia mūsų apsistojimo vieta. Kambariuose galima filmuoti filmą, kuriame veiksmas vyksta priešpaskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje.
Pirmąją popietę oras nebuvo labai tinkamas kelionėms. Lijo įkyrus lietus ir į galvą lindo įtarimai, kad šios atostogos gali būti labai šlapios. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, be reikalo. Dėl lietaus nusprendėme užkasti vietos restorane gerokai didesnėmis už indonezietiškas kainomis. Užsisakėme po didelę sriubos porciją. Jas mums atnešė su ryžiais. Tada dar nesupratome, kaip čia valgomos sriubos - užpilant ant ryžių. Tikriausiai personalui sukėlėme daug gardaus juoko savo sriubos kabinimu šaukštu iš viso puodo.
Po vakarienės lietus kiek apstojo ir mes patraukėme į Berastagi centrą, tikėdamiesi įsigyti vienos dienos keliones po apylinkių įžymybes. Deja, turizmo informacijos centras, kuriame tai galima padaryti jau buvo uždarytas, tad beliko pasivaikščioti po patį Berastagį.
Užsukome ir į vietinį vaisių turgų, kur pagrindinė prekė - mangai. Jų ir pasiėmėm visą kilogramą.
Kitą rytą ilgai nemiegojome. Po pusryčių grįžome į turizmo informacijos centrą, kur sutikome jo vadovą Marisoną Sitepu, tikrą karo bataką, kuris tapo mūsų gidu. Dabar atėjo metas parašyti apie pačius batakus. Kas jie tokie? Tai Šiaurės Sumatros valstijoje gyvenanti tauta, šių vietų čiabuviai, gyvenantys kalnuotose vietovėse. Jie skirstosi į gentis - karo, toba ir kitas. Visoje Sumatros saloje gyvena musulmonai, tačiau batakai daugiausiai yra krikščionys, todėl tuose kraštuose bažnyčių yra daugiau nei mečečių, nors Indonezija - didžiausia musulmoniška valstybė pasaulyje. Batakai išsiskiria savo architektūra, virtuve ir tradicijomis, kurias vėliau pasistengsiu aprašyti.
Taigi, už 850 tūkst. rupijų mes įsigijome du tripus. Pirmas buvo po Berastagi apylinkes, o antras - kopimas į Sibayako ugnikalnį. Pirmai kelionei gavome patogų Toyota vienatūrį. Pirmiausia vykome prie vieno garsiausių Sumatros gamtos paminklų - Tobos ežero. Tai didžiausias pasaulyje vulkaninis ežeras, t.y. ežeras yra vulkano krateris, toks gana nemažas - 100 km. ilgio, 30 km. pločio ir iki pusės kilometro gylio. Protingi žmonės kalba, kad kai šis vulkanėlis išsiveržė paskutinį kartą, maždaug prieš 70 tūkst. metų, tai vidutinė temperatūra žemėje nukrito 5 laipsniais, o visa gyvybė regione išnyko.
Štai ir pats ežeras. Šis peizažas puikuojasi ant daugelio Indonezijos suvenyrų.
Nuotraukoje dešinėje matosi laipteliai, kuriais galima nulipti žemyn. Tą mes ir padarėme. Atgal grįžti lengva nebuvo, tačiau tai galima pavadinti tik apšilimu prieš kitų dviejų dienų žygius.
Užlipę atgal, pasigailėjome, kad nepasiėmėme marškinėlių pamainos, nes prakaitas žliaugė upeliais. Tačiau nebuvo laiko ilsėtis, nes laukė pažintis su karo batakų senoviniu kaimu. Nusukę nuo pagrindinio kelio, važiavome tarp daržovių laukų, lenkdami iš mokyklos grįžtančius basakojus vaikus. Netrukus įvažiavome į gyvenvietę, kur sustojome prie štai šio pastato.
Tai tradicinis karo batakų gyvenamasis namas, pastatytas prieš daugiau kaip 150 metų. Iš jo išlindo savaitgaliui sugrįžusi Medane studijuojanti mergina ir pasiūlė užeiti vidun. Mes neatsisakėme. Viduje supratome, kokia atmosfera tvyrojo ir lietuviškose dūminėse pirkiose. Jei kam neaiškus per lietuvių literatūros pamokas girdėtas terminas "balanos gadynė", gali pabandyti jį suprasti čia. Taigi, tokiame name gyvena aštuonios šeimos, pakartosiu, ne žmonės, šeimos. Kiekviena šeima turi savo plotelį centrinėje patalpoje, kurį kartais atskiria užuolaidomis, o kartais ir jų nebūna.
Kiekvienas nuotraukos kraštuose matomas kilimėlis yra atskiros šeimos turimas plotas. Tėvai dar turi gale esančius atskirus miegamuosius, o vaikai miega čia. Vaikų gamybos klausimai kažkaip išsprendžaimi, nes jų, kiek matėme, ten tikrai netrūksta :) Be to, dvi šeimos dalinasi vienu ugniakuru, kuriame yra gaminamas valgis.
Ant kiekvieno senovinio namo yra uždėtos jaučio galvų skulptūros - karo genties batakų simbolis, apsaugantis jį nuo piktų dvasių. Jos yra dedamos ir ant bažnyčių.
Mus lydėjusi mergina užsiminė, kad mes galime paaukoti jos šeimai, tačiau pinigus reikia duoti ne jai, o seniausiai namo gyventojai - miniatiūrinei babytei, kuri intensyviai kimšo tabaką į nedidelę pypkutę. Sakė tai padeda dantenoms. Nesiginčijom, nors specialistai tikriausiai būtų kitokios nuomonės. Beje, pas batakus vis dar išlikusios archaiškos matriarchato tradicijos - paveldėjimas eina per moteriškąją liniją, sulaukę pilnametystės vyrukai priversti palikti namus, o vedę - keliasi pas nuotaką.
Namas pastatytas ant pastolių, po kuriais vietos atsiranda ir naminiams gyvūnams bei paukščiams.
O mes tuo tarpu atsisveikinome su svetingais šeimininkais ir nuvykome į kitą kaimą, kur apsilankėme dar senesniame, daugiau nei du šimtus metų turinčiame batakų name.
Šitos kaimo gyventojai prasisukę labiau. Prie tradicinių namų galima išvysti lenteles, kad tai architektūros paminklai, saugomi valstybės. Be to, jie yra įkūrę kooperatyvą, kurio nariai gamina įvairius tradicinius batakų daiktelius ir pardavinėja juos kaip suvenyrus. Kai atvažiuoji į kaimą, reikia užeiti į medinį kioskelį, kur nusiperki kokį nors suvenyrą (kainos tikrai nesikandžioja - nuo 50 iki 100 tūkst. rupijų), o papildomai dar gauni gido paslaugą. Mes įsigijome pakabinamą česnakinę, kuri atlieka dvigubą funkciją: joje laikomos česnakų skiltelės, kurios tuo pačiu saugo nuo visokių bjaurasčių, juk tiek Europoje, tiek Indonezijoje visi žino, kad nuo česnako kvapo vampyrai, piktosios dvasios ir kitos blogio jėgos bėga kiek įkabindamos :)
Štai šis namas anksčiau buvo skirtas vargšams nevedusiems vyrukams, kurie, sulaukę pilnametystės, turėdavo eiti lauk iš gimtų namų. Dabar ten niekas negyvena, šiuolaikinis jaunimas ieškosi kampo kitur, tačiau pastatas išliko ir dabar laukia restauracijos.
Tačiau atėjo laikas vykti į paskutinį tos dienos objektą - budistų šventyklą Taman Alam Lumbini. Tai nauja šventovė, pašventinta tik 2010 m. Tai yra Birmoje esančios šventyklos kopija. Įspūdingas pastatas.
Prie šventyklos įrengtas nuostabus parkas.
Pakeliui į viešbutį paprašėme sustoti prie karo batakų tradiciniu stiliumi pastatytos Šv. Pranciškaus Asyžiečio katalikų bažnyčios. Labai įdomiai žiūrisi kryžius šalia jaučio ragų.
Diena jau ėjo vakarop, o mes nuo ryto nieko nebuvome valgę, tad buvome konkrečiai išalkę. Todėl, pasiekę miestelio centrą, pradėjome dairytis, kur pasistiprinti. Aptikome gana padoriai atrodančią įstaigą, kur tvarkėsi mama su maždaug 10-11 metų mergaite. Didelis privalumas, kad joje buvo veikiantis wi-fi (viešbutyje jis buvo, bet neveikiantis :). Pirmiausia griebėme keptų makaronų: mie hoon goreng ...
ir mie kuah.
Su gėrimais gavosi labai linksmai. Žmona neeksperimentavo ir pasiėmė mango sulčių, o aš pasirinkau kažkokį nežinomą žodį ir gavau ... trintų agurkų gėrimo su cukrumi :) Nors reikia pripažinti, kad šis patiekalas buvo visai skanus ir gaivinantis.
Po vakarienės nusprendėme nusiaubti vaisių turgų ir prisipirkti neragautos egzotikos. Grįžę į viešbutį pradėjome eksperimentą. Pirmiausia apie patikusius egzempliorius. Marakujų nusipirkome dviejų rūšių. Abi buvo geros, nors labiau patiko šviesesnė.
Dar buvo skanus žalsvas mandarinas, na ir mango, savaime suprantama. O dabar apie nepasiteisinusius egzempliorius. Visų pirma tai šis "agurkėlis".
Gana sultingas, tačiau beskonis. Angliškai jis vadinasi Safou, lotyniškai - Dacryodes edulis, o lietuviško pavadinimo taip ir nesuradau.
Buvo dar keli vaisiai, tačiau aš jau pasimečiau jų pavadinimuose, o ir skoniai jų mums įspūdžio nepadarė.
Pirmos dalies pabaiga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą