Skrydis tetruko apie valandą. Nespėjome net įsijausti į jį, o jau leidomės tradiciniu smailiastogiu minankabau tautos stiliumi pastatytame Padango oro uoste. Susirenkame savo mantą ir tiesiu taikymu miname prie taksi stalo, kur pasakę viešbučio pavadinimą gauname padorią kainą - 106 tūkst. (už valandos trukmės kelionę).
Keturžvaigždžio viešbučio "Grand Zuri Padang" kambarys nespindi šių kraštų tokio tipo apgyvendinimo įstaigoms būdinga prabanga. Nežinotum, tai pagalvotum, kad esi kažkur Skandinavijoje. Tačiau mes nesame labai išrankūs. Svarbu, kad būtų elektra, karštas vanduo ir nebūtų savos ekosistemos su mikrofaunos įvairove. Beje, pusryčiai "Garnd Zuri" buvo geriausi kelionėje. Tik restorano administratorius pasitaikė įkyrokas, vis siūlydavo gado gado salotų (su žemės riešutų padažu), kurios mums didelio susižavėjimo nekėlė.
Be to, mūsų viešbutis atlieka ir kitą funkciją - jis yra prieglobstis nuo cunamio (jo kryptimi yra specialios nuorodos). Nustebino ir dar viena įdomybė - jame nėra ketvirto aukšto, tiksliau jis yra, tačiau pažymėtas kaip penktas ir nei vieno kambario su skaičiumi keturi. Kodėl taip yra neišsiaiškinome, greičiausiai visokie prietarai.
Išlindom pasivaikščioti po miestą. Turėjome du tikslus: apžiūrėti apylinkes ir susirasti automobilį kelionei į Bukit Tingi. Pirmas tikslas buvo įgyvendintas - prasiėjome pro nelabai respektabiliai atrodantį kvartalą, pasiekėme vandenyną ir išgėrėme po šviežią kokosą. Aptikome kažkokį prekybcentrį, kur pasipildėme vandens atsargas ir pavalgėme (kaip jau tapo įprasta, aš - keptų ryžių, žmona - keptų makaronų). Su antruoju tikslu sekėsi kiek sunkiau, tačiau kelionių agentūrą, kiek paklaidžioję, aptikome. Turbūt nereikia sakyti, kad tokie svečiai dvi jos darbuotojas tikrai nustebino. Ir mūsų noras išsinuomoti automobilį su vairuotoju į Bukit Tingi nebuvo labai joms įprastas, tačiau tai padaryti pavyko. Reikia pripažinti, kad įtarumo pradžioje buvo, tačiau jis pradingo, kai pasakėme, kad galime pusę sumos (iš 500 tūkst.) duoti kaip avansą.
Kol susitvarkėme visus formalumus, gatvėje pradėjo temti. Po įntensyvaus vaikščiojimo, daug valgyti nesinorėjo - tik sriubos. Prie viešbučio aptikome gana prabangų restoranėlį, kur nuo šio patiekalo rūšių pasirinkimo raibo akys. Štai kuo mėgavomės: žmona - jūros gėrybių sup seafood jamur ...
... o aš - jautienos sup iga hua hua.
Ryte viešbutyje mūsų laukė vaikinukas su Toyota. Prasidėjo dar viena kelionė į kalnus.
Pakeliui sustojome pakelės užeigoje pavalgyti tradicinio patiekalo "sate" - ant medinių iešmelių suvertų jautienos gabaliukų, marinuotų kario marinate ir valgomų su ryžių kukuliais (ketupat). Nors nuo pusryčių buvo praėję nedaug laiko, paragavus šio patiekalo, apetitas greitai atsirado. Mėsa buvo minkšta, o garnyras puikiai prie jos tiko.
Bukit Tinggi - turistinis kalnų miestas, žinomas savo gamtos ir istoriniais paminklais. Olandų kolonizatorių pastatytas bokštas su laikrodžiu yra vienas iš jo simbolių.
Tačiau pagrindinis šio miesto turistinis objektas yra Sianoko kanjonas. Vaizdelis užburiantis.
Net vietinės makakos juo žavisi - mėgsta sėdėti ant tvoros ir gėrėtis atsiveriančiu vaizdu.
Žinoma, laisvalaikiu, likusiu nuo maisto kaulijimo.
Šalia kanjono yra dar vienas objektas, privalomas aplankyti militaristinės architektūros mėgėjams - per II pasaulinį karą japonų pastatyti tuneliai.
Dabar atėjo laikas pakalbėti apie Vakarų Sumatros tradicinę architektūrą, kurios gausu Bukit Tinggi. Ji išsiskiria smailiais stogais, panašiais į ugnikalnio kraterius.
Matosi, kad minankabau žmonės šiuo elementu labai didžiuojasi ir nemaža dalis viešųjų pastatų (pvz., nuotraukoje matomos priešgaisrinės tarnybos) yra statoma šiuo stiliumi.
Kadangi dominusius objektus apžiūrėjome gana greitai, tai paprašėme vairuotojo mus nuvežti į minankabau karalių rūmus Batusangar miestelyje. Žinoma, teko kiek sumokėti papildomai, nes iš anksto nebuvo tartasi, tačiau tai padaryti vertėjo. Kelias nuo Bukit Tinggi iki Batusangar buvo gražiausias kelionėje. Kalnai ir jų šlaituose esančios ryžių terasos atrodė kerinčiai. Gaila, kad dėl nemažo važiavimo greičio nei vienos normalesnės nuotraukos nepavyko padaryti.
O štai ir patys Pagaruyung rūmai, daug kartų degę, daug kartų atstatyti ir, nepaisant to, labai įspūdingi.
Viduje mus pasitiko labai miela gidė, kuri aprodė vidų ir paaiškino kiekvienos patalpos paskirtį. Pačiuose rūmuose gyveno karalius su žmona (viename gale), jo motina (kitame gale) ir dukros su šeimomis. Sūnūs gyveno šalia esančiame kukliame pastatėlyje (ir čia yra išlikęs matriarchatas). Karaliaus apartamentai - už septynerių užuolaidų.
Tiek rūmų išorė, tiek vidus išraižyti tradiciniais mininkabau raižiniais.
Rūmų priestate įrengta virtuvė, kurioje viryklė yra pagaminta iš medžio ir yra pripildyta smėlio.
Po intensyvių ekskursijų, aplankė alkio jausmas, todėl paprašėme vairuotojo mus užvežti į tradicinį hidang stiliaus restoraną, kurį galima atskirti iš vitrinoje sukrautų indų stirtų.
Jame lankytojai aptarnaujami taip: susėdę prie stalo svečiai gauna dubenį ryžių ir gausybę mažų lėkštelių su įvairiais patiekalais. Visi pasirenka, ko nori, suvalgo ir sumoka tik už tai, ką suvalgė, o visa kita yra nurenkama. Štai kaip atrodė mūsų stalas.
Ir ką gi mes ragavome? Visų pirma, vieną iš žymiausių minankabau patiekalų - aštrią jautieną rendang. Nerealaus puikumo patiekalas, kurį kažkada CNN televizija įtraukė į skaniausių pasaulio patiekalų 50-uką. Vėliau buvo pereita prie aštrios ant grotelių keptos žuvies, kaip paaiškėjo, firminio šio restorano patiekalo. O pabaigta džankol pupomis, kurias maistui vartoja tik Indonezijoje, Malaizijoje ir Birmoje. Tikriausiai nereikia sakyti, kad ir jos buvo aštrios. Už šias gėrybes mes tesumokėjome apie 10 dolerių. Beliko tik tingiai išsidrėbus automobilyje grįžti į jau tamsoje skendintį Padangą.
Kitą dieną skyrėme paties Padango eksplorinimui. Pirmiausia apsilankėme Vakarų Sumatros muziejuje. Savaime suprantame, jis yra tradicinio stiliaus pastate. Eksponatų ten nemažai, tačiau asmeniškai man didžiausią įspūdį paliko Mentavai saloms skirta salė. Šiame žemės pakraštyje vis dar akmens amžius: žmones maitina jūra ir džiunglės. Rūbai siuvami iš tam tikro medžio žievės, medžiojama užnuodytomis strėlėmis, o ateitis prognozuojama iš ką tik papjautos vištos vidurių.
Po muziejaus patraukėme į skurdų žvejų kvartalą, kur nerealiai purviname vandenyje plūduriavo tradiciniai žvejų luotai.
Kitą dieną skyrėme paties Padango eksplorinimui. Pirmiausia apsilankėme Vakarų Sumatros muziejuje. Savaime suprantame, jis yra tradicinio stiliaus pastate. Eksponatų ten nemažai, tačiau asmeniškai man didžiausią įspūdį paliko Mentavai saloms skirta salė. Šiame žemės pakraštyje vis dar akmens amžius: žmones maitina jūra ir džiunglės. Rūbai siuvami iš tam tikro medžio žievės, medžiojama užnuodytomis strėlėmis, o ateitis prognozuojama iš ką tik papjautos vištos vidurių.
Po muziejaus patraukėme į skurdų žvejų kvartalą, kur nerealiai purviname vandenyje plūduriavo tradiciniai žvejų luotai.
Š
Šiuose lūšnynuose aptikome porą europiečių, sprendžiant iš akcento prancūzų, kurie ieškojo kažkokio restorano. Ko jie tikėjosi rajone, kuriame galima aptikti tik porą purvinų arbatinių, taip ir nesupratome. Egzotikos tikriausiai. O mūsų kelias suko į vietinį Chinatown'ą. Užsukome į Lim šventyklą.
Įdomu tai, kad šventykla yra paskutiniame šio pastato aukšte, o žemesniuosiuose yra kažkas panašaus į kinų kultūros centrą. Sutikti buvome labai svetingai. Vyrukas, pasivadinęs Andrew, mums aprodė visą pastatą ir net davė pažaisti su švenčių atributais: liūtu ir drakonu.
O mano antroji pusė susirado gerbėją - vos pajudantį kuprotą seneliuką. Teko juos abu nuolat fotografuoti visais trimis jo turimais telefonais.
Kinų kvartale aptikome puikią ledainę, besispecializuojančią desertuose su durijaus vaisiumi. Aš užsisakiau trinto durijaus deserto.
Kaip aš paskui juo riaugėjau viešbučio sporto salėje ... Beje, viešbutyje kažkas nusižengė taisyklėms ir atsinešė durijų į kambarį. Patikėkit, mes tai iš karto pajutom.
Kita diena prasidėjo šaukštu deguto į mūsų šios kelionės medaus statinę. Bet apie viską iš pradžių. Ruošdamasis kelionei aptikau atsiliepimų apie Bungus Bay miestelį šalia Padango, iš kur galima laiveliu nuplaukti į gražias saleles Indijos vandenyne. Romantika, taip sakant. Taigi, sėdome ryte mes į taksi ir išvykome tos romantikos ieškoti. Ir patekome mes štai kur ...
Į kažkokį uostą, kuriame ganosi karvėa, ožkos ir panašūs gyviai. Vietiniai iš karto suprato, ko mes norime. Sako, į salas plukdoma iš kitur - už kelių kilometrų nuo čia. Jei ką, galime pavežti - 50 tūkstančių rupijų. Kiek? Mes už kelionę iš Padango tik šiek tiek daugiau sumokėjom. Ir su taksi, o ne su motociklu, su priekaba kroviniams vežti. Dėkojame, gal nueisime pėsčiomis. Pabandome prasibrauti prie pakrantės, bet bergždžiai - viskas užtverta. Kelias veda toliau nuo mums reikiamos vietos, o vienintelis kitas patekimo link paplūdimio būdas - per žolėmis užžėlusią pelkę. Čia mums pasisiūlo dar vieni vietiniai. Ir irgi už tą pačią kainą. Ir tada mums viskas paaiškėja: tai "lochatrono" vieta. Į šį miestelį, prisiskaitę vadovų, plūstą backpacker'iai, o juos vietiniai mausto kaip tik gali. Štai kodėl atsiliepimuose piktinamasi Vakarų Sumatros gyventojais, kurie turistus bando mulkinti, nustatydami kainas iš lubų ir pan. Prisiskaitę blogų atsiliepimų, mes buvome maloniai nustebę, kad mums viso šito neteko patirti ... iki patekimo į Bungus Bay. Todėl nusprendėme spjauti į tokią romantiką ir ieškoti būdo minti lauk iš šitos Vakarų Sumatros "lochatrono" sostinės. O galėjome tai padaryti vieninteliu būdu - ankotu, kimšte prikimštu keleivių. Ši romantikos paieška mums kainavo apie 10 dolerių ir pustrečios valandos. Damn it ... Tai yra kaina už savarankišką keliavimą.
Dušas ir užkandžiai pagerino nuotaiką ir paskatino šturmuoti kitą objektą - parką Hill Padang. Tai žalia kalva pusiasalyje, tiesiog džiunglės viduryje miesto. Iš vietinių žvejų nusipirkome bilietus, kaip nekeista tikrus :) Japonai ir čia per II pasaulinį karą pristatė bunkerių. Dabar daugelis jį tarnauja kaip tvartukai ožkoms.
Tačiau netrukus tapome vietinių banditų reketo liudininkais. Paskui mus užlipo dvi indonezietės paauglės ir turėjo neatsargumo atsidaryti užkandžių pakelį. Va tada tai prasidėjo. Joms teko palikti ne tik skanėstus, bet ir batus.
Žinoma, vienintelis būdas - pėsčiomis. Pora kilometrų per lūšnynus iki tilto, o užtilto dar tiek pat per jau padoresnį rajoną iki viešbučio. Pakeliui sutikome mokslo metų pabaigą švenčiančius moksleivius. Šioje planetos vietoje tradicijos yra tokios: išsipiešti iki ausų aerozoliniais dažais ir didžiulėmis motorolerių kolonomis birbti per miestą.
Paskutinei dienai Padange aiškių planų neturėjome. Galvojau apie pavažiavimą iki Air Manis paplūdimio, tačiau antroji pusė, po vakarykščių nuotykių, šio pasiūlymo atžvilgiu buvo nusiteikusi skeptiškai. Į didelius ginčus veltis nenorėjau, tai sutarėme, kad tiesiog nueisime į pajūrį, o tada žiūrėsim. Tai ir išėjom ... Išgėrėm po pirmą kokosą, sudalyvavom tradicinėse fotosesijose, išgėrėm po antrą kokosą, stebėdami pro šalį zujančius nerealius Padango ankotus, lyg nužengusius iš kompiuterinių žaidimų ar azijietiškų animacinių filmų.
Viena iš prekeivių stebėtinai gerai mokėjo angliškai, tai jos paklausėme, kur čia galima paragauti jūros gėrybių patiekalų. Ji mums nurodė užeigėlę kiek tolėliau, įspėjusi, kad ten europiečio skrandžiui gali būti per aštru. Mūsų teiginiais, kad mums tai nieko baisaus tikriausiai nepatikėjo.
O mes tuo tarpu vėl prisėdome paplūdimyje, kur atsigėrėme šilto alaus iš butelio maišelyje (perkant į jį įdėjo, tikriausiai čia, kaip ir Lietuvoje, viešoje vietoje gerti alų negalima). Nuo jo žmonelė įgavo drąsos ir pasiūlė į Air Manis vis dėlto nuvykti. Tačiau to padaryti nepavyko. Kol mėgavomės saunos šiltumo alumi, visas aplinkines gatves uždarė policija. Ne valstybės perversmas neprasidėjo, tiesiog Padangą pasiekė tarptautinės dviračių lenktynės "Tour de Singarak". Taigi, vietoje drybsojimo paplūdimyje teko rinktis šamą ("lele") aštriame padaže ...
Beliko grįžti į laikinus namus ruoštis vakariniams apsirijimui. Lygiai 7pm įlipome į taksi ir nuvykome į pardavėjos nurodytą maitinimo įstaigą. Ir štai ką mes ten gavome už juokingus 120 tūkst. rupijų.
O tada prasidėjo nelabai estetiškai atrodantis ritualas - krabų rakinėjimas, stengiantis nepalikti nė gramo švelnios ir sultingos šių sutvėrimų mėsos. Po šios puotos atrodė, kad tuoj susprogsim, todėl net daiktų rinkimasis prieš skrydį atrodė kaip kančia.
Kitą dieną po pusryčių išvykome į oro uostą. Atvykus paaiškėjo, kad mūsų skrydis gerokai vėluos. Teko kelias papildomas valandas pratūnoti ankštame oro uoste, kartu su minia vietinių, mažyliais "Tour de Singarak" dalyviais ir glamūriniais amerikiečių banglentininkais, kurie atrodė lyg nužengę iš "Baywatch" serialo. Lėktuvas vis dėlto atskrido ir pakilęs iki sutemų dar leido mesti paskutinį žvilgsnį į žaliuojančią džiunglių jūrą ir tolumoje lengvai rūgstantį kažkurį iš gausybės apylinkių ugnikalnių. Lik sveika, Sumatra...
IV dalies pabaiga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą