Vienišas barang Kambodžoje V. XX amžiuje įstrigęs Phnom Penis

Autobusas į Phnom Penį važiavo ilgai. Stodavom kiekvienam miestelyje, buvo vienas dvidešimties minučių sustojimas užkandžiams ir gamtos šauksmui numaldyti, o pabaigai strigome Phnom Penio kamštyje. Galiausiai autobusas sustojo duobėtame kažkokių automechanikos dirbtuvių kieme. Paaiškėjo, kad tai galutinė jo stotelė. Turiu pripažinti, kad tai mažiausiai į autobusų stotį panaši vieta, į kurią kada nors yra tekę atvykti autobusu. Kaip visada prie išlipančių pripuolė tuku-tukeriai, nešini lankytinų objektų planais, tikėdamiesi pasigauti vieną kitą naivuolį. Aš nusprendžiau iki viešbučio pasivaikščioti pėstute, naudodamasis puikiu offline žemėlapių app'su maps.me, kuris, beje, labai pagelbėjo šioje kelionėje.
Jau iš pirmo žvilgsnio pamačiau, kad Phnom Penis gerokai skiriasi nuo kitų aplankytų Pietryčių Azijos sostinių, kurios jau atrodo kaip modernūs miestai, o štai Kambodžos sostinėje laikas sustojo. Pradedant tuo, kad joje nėra jokio viešojo transporto be taksi, tuk-tuk,ų ir motorolerių, baigiant didžiuliu kiekiu šiukšlių. Galiu pasakyti, kad Phnom Penis buvo vienintelis miestas mano kelionių karjeroje, kur nesiryžau valgyti gatvėje. Kažkaip dingdavo noras, pamačius šalia ruošiamo maisto kalnus šiukšlių, kuriose knisosi benamiai šunys ir katės, tai tekdavo valgyti turistinėse vietose už turistinius 5-6 dolerius.
Į viešbutį ėjau štai tokiomis gatvėmis.

Po kokios valandos pasiekiau Dodo Guesthouse'ą, viešnagės Phnom Penyje metu tapo  mano laikinais namais. Atvykęs supratau, kad eilinį kartą nukentėjau dėl savo gerumo. Pamatęs, kad kaina paties gueshouse'o puslapyje nesiskiria nuo pigiausio rezervacinių sistemų pasiūlymo, nusprendžiau užsisakyti tiesiogiai, be tarpininkų. Gavau patvirtinimo laišką, kad viskas OK, tačiau atvykus į vietą paaiškėjo, kad jokios rezervacijos jie neturi. Tačiau kambarį gauti pavyko. Visai neblogą, kaip už 20 dolerių.

Vienišas barang Kambodžoje IV. Brangiausių pasaulyje pipirų žemėje

Kelionė buvo ilgoka. Teko pakeisti mikriuką Kampoto mieste ir laukti kol į Kepą važiuojanti transporto priemonė užsipildys. Tai užtruko daugiau kaip valandą, kurią išnaudojau išgerdamas cukranendrių sulčių už puikią pusės dolerio kainą. Buvo linksma žiūrėti kaip dirba mažytė mergina, organizuodama persėdimus. Kam į Phnom Penį, kam į Kepą, o kam ir į Vietnamą. Galiausiai pajudėjome ir po valandos buvome Kepo miestelio centre, kur mus, kaip jau įprasta, apsupo tuktukeriai. Kainos taip pat tradiciškai pradžioje kosmonautiškos. Khmerų "guselovas", išgirdęs svečių namų pavadinimą, nė nemirktelėjęs tėškė - keturi doleriai. Sakau, duosiu du. Tas sako, trys, nes gana toli (aha, papasakok bobutei). Tai, sakau, su tuo mes ir atsisveikinam. Užsidedu kuprinę ir ruošiuosi eiti. Tada kaina mistiškai nukrinta iki dviejų dolerių ir kuprinę tenka nusiimti. Kelio buvo gal kokie 2-3 kilometrai, todėl netrukus jau buvau prie svečių namų "Khmer Hands" vartų, kur mane pasitiko jų savininkas amerikietis Krisas (formaliai savininke yra jo žmona khmerė, tačiau realiai viską valdo jis). Nerealiai pozityvus ir šiltas žmogus, kurio dėka šis kelionės etapas paliko daug pozityvių emocijų. O štai ir mano prabangus numeris už dvidešimt dolerių.

Vienišas barang Kambodžje IV. Ramybės oazė Koh Rong Samloem

Skrydis į Sianukvilį (Sihanoukville) buvo trumpas (50 min), tačiau efektingas. Leidžiantis pakratė nevaikiškai. Tai buvo vienareikšmiškai stipriausiai turbulencija kelionėje.Sianukvilio oro uostas nedidelis. Vienintelis būdas pasiekti miestą be taksi - shuttle bus'as už 6 dolerius, kuris nuveža iki reikalingo viešbučio. Maniškis vadinosi labai romantiškai "Zana Beach Guesthouse", nors nuo paplūdimio buvo tolokai. Ši įstaiga panaši į JAV motelį ir yra pamėgta ne pačių turtingiausių baltųjų pensininkų. Registratūroje moteriškė pabumbėjo, kad mano vaučeryje esamas numeris neatitinka jos turimo, tačiau raktą įteikė. Štai kokius apartamentus aš gavau už kiek daugiau nei 11 eurų.

Palindęs po dušu išlindau pasižvalgyti po miestą. Kiek paėjęs, aptikau jo simbolį - porelę liūtų.

Vienišas barang Kambodžoje III. Plaukiojantis kaimas

Pabudęs ryte vis dėlto sugalvojau paklausti kelionės kainos. Ir tai ką aš išgirdau mane privertė mintyse keiktis rusiškai. Man pranešė, kad be 18 dolerių tuk-tukeriui dar reikės atsisveikinti su 35 doleriais už laivo nuomą. Svarsčiau apie viso šito reikalo atšaukimą, tačiau galų gale vis tik nusprendžiau vykti. Tuk- tukas jau stovėjo kieme, tad nieko nelaukę pajudėjom. Sutikom štai tokią procesiją. Sakė į vestuves šiuose kraštuose taip einama.

Kambodžoje labai daug tokių sunkvežimių be stogo. Lietingu periodu juose drėgnoka turėtų būti.

Pirmiausia važiavome tikrai neblogu keliu link Pnom Penio, tačiau nusukus į šoną trasos būklė pradėjo pamažu blogėti. Šiokį tokį asfaltą pakeitė žvirkelis, kuris galiausiai virto ryškaus molio duobėtu šunkeliu. Kračiausi atsakančiai.

Vienišas barang Kambodžoje II. Angkor Vatas

Ryte kėlimasis buvo stebėtinai lengvas. Manęs jau laukė tuk-tukeris, tad negaišdami laiko pajudėjome. Kelionė ilgai netruko ir po kokių dvidešimties minučių jau stovėjau prie  Angkoro archeologinio parko kasų. Iš karto matėsi, kad tai yra svarbiausias šalies turistinis objektas. Tai rodė ne tik gausi apsauga, tuntai turistų, bet ir nepigūs vardiniais bilietai (20 dolerių dienai) su lankytojų nuotraukomis. Čia viena iš nedaugelio vietų Kambodžoje, kur techninis progresas aiškiai matomas.

Dar kelios minutės ir aš stovėjau prie Angkor Vato vartų. Nežinau kaip kitiems, tačiau man šis objektas tapo vienu iš tų, kurių didingumo nesumažina minios turistų ir įkyrūs prekeiviai bei kiti "geradėjai" (iš aplankytų panašiai buvo su Gizos piramidėm). Tiesa, turistų buvo mažiau, nei aš tikėjausi. Dauguma, žinoma, kinai. O kai kurių grupės tokios, kokių dar nebuvo tekę sutikti: prabangūs aprėdai, brangakmeniais inkrustuoti telefonai, keli gidai ir net asmeninis fotografas, su įspūdingo dydžio "bandūra" fiksuojantis Kinijos VIP ponų atostogas. Trumpiau tariant, prieš naujuosius kinus net ir naujieji rusai nublanksta.

Vienišas barang Kambodžoje I. Seam Reap

Ši kelionė buvo kitokia. Visų pirma, aš keliavau vienas. Ilga istorija, kodėl taip gavosi, bet gavosi. Antra, pagaliau apsilankiau nemusulmoniškoje Azijoje. Trečia, stengiausi keliauti taupiai, tačiau nelabai gavosi. Viena iš pagrindinių priežasčių - smarkiai pakilęs dolerio kursas euro atžvilgiu (JAV doleris Kambodžoje yra legali atsiskaitymo priemonė). Kitas priežastis paminėsiu vėliau.

Pirminis kelionės planas buvo pakeliauti ne tik po Kambodžą, tačiau ir po Šiaurės Tailandą, tačiau dėliodamas maršrutą supratau, kad kokybiškai to padaryti per pustrečios savaitės nepavyks, todėl likau tik prie Kambodžos. Bilietų paieškos parodė, kad vėl teks skristi iš Varšuvos. Buvau suradęs ir neblogą pasiūlymą iš Vilniaus, tačiau nusprendžiau nerizikuoti, nes dalis kelionės turėjo vykti su dabar jau amžinąjį atilsį "Air Lituanica", o ir laiko ne kažin ką būčiau sutaupęs: į priekį būtų laukusi visa diena Amsterdame, o atgal - beveik para Paryžiuje. Galutinai apsisprendžiau išvydęs "Emirates", paskutinio nebandyto MEB3 vežėjo, pasiūlymą.

Prie pragaro vartų. Dvi paros Džakartoje

Nusileidome Džakartos oro uosto pirmajame terminale, kur vyksta vidiniai skrydžiai. Nenuostabu, kad jo apylinkėse "guselovų" nerasta. Dėl didžiulių keleivių srautų ir jokio susisiekimo geležinkeliu nebuvimo išvykimas iš oro uosto yra pakankamai komplikuotas reikalas. Pirmiausia reikia eiti prie norimos taksi kompanijos atstovų, jie užrašo kelionės tikslą, tada atvažiuoja taksi įmonės autobusas, kuris nuveža į už oro uosto esančią įmonės (mūsų atveju - "Ekspress") stovėjimo aikštelę, kur keleiviai išskirstomi po automobilius.  Taigi, už beveik valandos trukmės kelionę sumokėjome kiek daugiau nei 100 tūkst. rupijų, plius keliolika tūkstančių kelio mokestį, kai prieš porą savaičių už kelis kilometrus "guselovui" sumokėjome 60 tūkst.
Apsigyvenome vietiniam "Favehotel" tinklui priklausančiame viešbutyje, šalia Pasar Baru prekybinės gatvės.

Viešbutis ekonominės klasės, tačiau švarus ir jaukus. Ir čia mes buvome vieninteliai europiečiai, tad dėmesio sulaukėme nemažai. Ypač iš indų kilmės singapūriečio Vahido, kuris prie vakarienės išdėstė visą savo gyvenimo istoriją.  Pirmam vakarui to ir užteko.
Kitos dienos planas buvo aplankyti kolonijinį Džakartos paveldą..  Pirmas objektas - Laivybos muziejus. Išeiname iš viešbučio ir pradedame ieškoti taksi. Tai pasirodo labai nelengva. Abu prie viešbučio rymoję vairuotojai pareiškia nežinantys kur jis yra. Paslaugus viešbučio darbuotojas pradeda automobilius gaudyti gatvėje. Pagaliau pavyksta rasti vairuotoja, kuris sutinka mus nuvežti kur reikia.
Ir prasideda mūsų ilga kelionė per Džakartos kamščius, trukusi apie dvi valandas. Patekome į rajoną, primenantį mūsiškius Kirtimus: gamyklos, geležinkelis, siauri išdaužyti keliai, kimšte užkimšti sunkvežimiais. O pakelės lūšnose vyko kasdieninis gyvenimas: valgymas, prekyba, vaikų priežiūra ir pan. Tūnojimas tokioje aplinkoje gerokai pagadino nuotaiką. Ir ne tik mums, vairuotojas vis dažniau kažką piktai murmėjo savo kalba.
Muziejų vis dėlto pavyko pasiekti. Jis įsikūręs gražiame fortifikuotame olandų pastate.