Nusileidome Džakartos oro uosto pirmajame terminale, kur vyksta vidiniai skrydžiai. Nenuostabu, kad jo apylinkėse "guselovų" nerasta. Dėl didžiulių keleivių srautų ir jokio susisiekimo geležinkeliu nebuvimo išvykimas iš oro uosto yra pakankamai komplikuotas reikalas. Pirmiausia reikia eiti prie norimos taksi kompanijos atstovų, jie užrašo kelionės tikslą, tada atvažiuoja taksi įmonės autobusas, kuris nuveža į už oro uosto esančią įmonės (mūsų atveju - "Ekspress") stovėjimo aikštelę, kur keleiviai išskirstomi po automobilius. Taigi, už beveik valandos trukmės kelionę sumokėjome kiek daugiau nei 100 tūkst. rupijų, plius keliolika tūkstančių kelio mokestį, kai prieš porą savaičių už kelis kilometrus "guselovui" sumokėjome 60 tūkst.
Apsigyvenome vietiniam "Favehotel" tinklui priklausančiame viešbutyje, šalia Pasar Baru prekybinės gatvės.
Viešbutis ekonominės klasės, tačiau švarus ir jaukus. Ir čia mes buvome vieninteliai europiečiai, tad dėmesio sulaukėme nemažai. Ypač iš indų kilmės singapūriečio Vahido, kuris prie vakarienės išdėstė visą savo gyvenimo istoriją. Pirmam vakarui to ir užteko.
Kitos dienos planas buvo aplankyti kolonijinį Džakartos paveldą.. Pirmas objektas - Laivybos muziejus. Išeiname iš viešbučio ir pradedame ieškoti taksi. Tai pasirodo labai nelengva. Abu prie viešbučio rymoję vairuotojai pareiškia nežinantys kur jis yra. Paslaugus viešbučio darbuotojas pradeda automobilius gaudyti gatvėje. Pagaliau pavyksta rasti vairuotoja, kuris sutinka mus nuvežti kur reikia.
Ir prasideda mūsų ilga kelionė per Džakartos kamščius, trukusi apie dvi valandas. Patekome į rajoną, primenantį mūsiškius Kirtimus: gamyklos, geležinkelis, siauri išdaužyti keliai, kimšte užkimšti sunkvežimiais. O pakelės lūšnose vyko kasdieninis gyvenimas: valgymas, prekyba, vaikų priežiūra ir pan. Tūnojimas tokioje aplinkoje gerokai pagadino nuotaiką. Ir ne tik mums, vairuotojas vis dažniau kažką piktai murmėjo savo kalba.
Muziejų vis dėlto pavyko pasiekti. Jis įsikūręs gražiame fortifikuotame olandų pastate.
Apsigyvenome vietiniam "Favehotel" tinklui priklausančiame viešbutyje, šalia Pasar Baru prekybinės gatvės.
Viešbutis ekonominės klasės, tačiau švarus ir jaukus. Ir čia mes buvome vieninteliai europiečiai, tad dėmesio sulaukėme nemažai. Ypač iš indų kilmės singapūriečio Vahido, kuris prie vakarienės išdėstė visą savo gyvenimo istoriją. Pirmam vakarui to ir užteko.
Kitos dienos planas buvo aplankyti kolonijinį Džakartos paveldą.. Pirmas objektas - Laivybos muziejus. Išeiname iš viešbučio ir pradedame ieškoti taksi. Tai pasirodo labai nelengva. Abu prie viešbučio rymoję vairuotojai pareiškia nežinantys kur jis yra. Paslaugus viešbučio darbuotojas pradeda automobilius gaudyti gatvėje. Pagaliau pavyksta rasti vairuotoja, kuris sutinka mus nuvežti kur reikia.
Ir prasideda mūsų ilga kelionė per Džakartos kamščius, trukusi apie dvi valandas. Patekome į rajoną, primenantį mūsiškius Kirtimus: gamyklos, geležinkelis, siauri išdaužyti keliai, kimšte užkimšti sunkvežimiais. O pakelės lūšnose vyko kasdieninis gyvenimas: valgymas, prekyba, vaikų priežiūra ir pan. Tūnojimas tokioje aplinkoje gerokai pagadino nuotaiką. Ir ne tik mums, vairuotojas vis dažniau kažką piktai murmėjo savo kalba.
Muziejų vis dėlto pavyko pasiekti. Jis įsikūręs gražiame fortifikuotame olandų pastate.
