2015 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Vienišas barang Kambodžje IV. Ramybės oazė Koh Rong Samloem

Skrydis į Sianukvilį (Sihanoukville) buvo trumpas (50 min), tačiau efektingas. Leidžiantis pakratė nevaikiškai. Tai buvo vienareikšmiškai stipriausiai turbulencija kelionėje.Sianukvilio oro uostas nedidelis. Vienintelis būdas pasiekti miestą be taksi - shuttle bus'as už 6 dolerius, kuris nuveža iki reikalingo viešbučio. Maniškis vadinosi labai romantiškai "Zana Beach Guesthouse", nors nuo paplūdimio buvo tolokai. Ši įstaiga panaši į JAV motelį ir yra pamėgta ne pačių turtingiausių baltųjų pensininkų. Registratūroje moteriškė pabumbėjo, kad mano vaučeryje esamas numeris neatitinka jos turimo, tačiau raktą įteikė. Štai kokius apartamentus aš gavau už kiek daugiau nei 11 eurų.


Palindęs po dušu išlindau pasižvalgyti po miestą. Kiek paėjęs, aptikau jo simbolį - porelę liūtų.



Tačiau svarbiausias mano tos dienos tikslas buvo įsigyti kelto bilietus į greitaeigį katerį, plaukiantį į Koh Rong Samloem salą. Ir štai, netoli nuo minėtų liūtų aptikau kontorėlę su mane dominančiu skelbimu. Užėjau į vidų, kur mane pasitiko kažkokia slavakalbė motera amžinai nepatenkintu veidu. Ji paklausė ko man reikia, aš atsakiau, ji man išrašė bilietą, aš sumokėjau 20 dolerių, ji paklausė, ar aš turiu kur gyventi saloje? Kadangi toje kontorėlėje triukšminga, tai aš nenugirstu ir paprašau pakartoti. Motera tą padarė labai griežtu tonu, tad pasijaučiau kaip parduotuvėje matuškos maskolijos glubinkoje. Tačiau, kaip bebūtų keista, mane tai ne supykdė, o pralinksmino. Plačiai šypsodamasis jai padėkojau ir pasakiau, kad kur gyventi turiu. Ta mano šypsena jai akivaizdžiai buvo staigmena, privertusi ir ją pačią išspausti keistą šypsenėlę ir mandagiai atsisveikinti. Štai kaip pozityvumas daro stebuklus net ir sovokų atžvilgiu.
O aš tęsiau pažintį su Sianukviliu, kuris pasirodė beesantis Kambodžos Palanga su kebabais, kioskeliais ir rusais. Taip, jų ten pilna. Jei Siam Reape rusų kalbą girdėjau gal du kartus, tai čia ji skambėjo visur, rodos jokios krizės Rusijoje ir nėra.




Beklaidžiodamas sugalvojau, kad reikia įsigyti ir autobuso bilietą į Kepą, tačiau šį kartą pasirinkau khmero valdomą įstaigą, kur buvau aptarnautas mandagiai ir už 8 dolerius gavau voką su važiavimą įteisinančiu dokumentu. Tai atšvenčiau užsisakydamas puodą khmerų jautienos sriubos, kuri numalšino alkį, tačiau neapsunkino, todėl neskubėdamas dar pasižvalgiau po vakarinį Sianukvilį, kuris jau rengėsi naktinėms šėlionėms. Ypač tam ruošėsi gausūs vakariečių pacukų būriai, apsinešę tuk-tukerių gausiai siūloma žolele ir ant viršaus užpylę alkoholio. Tai šen, tai ten praeidavo baltieji diedukai susikibę už rankyčių su jaunutėmis vietinėmis. Ne, rašydamas "diedukai" aš neturėjau omenyje 40 - 50 metų antrąją jaunystę išgyvenančių eržilų. Ten iš tikrųjų buvo pensijinio amžiaus egzemplioriai. Pagalvojau, kad Vietnamo karo metu jie vaikščiojo su šių mergyčių babytėm. Tačiau aš nerti į šios Sodomos ir Gomoros sūkurį neturėjau laiko, nes kitą rytą laukė ankstyvas kėlimasis, todėl, pas turką suvalgę kebabą (praeidamas labai jo užsinorėjau), grįžau į savo ramų motelį.
Ryte, užsimetęs ant pečių visus nešulius, patraukiau link prieplaukos. Pakeliui užsukau į kažkokią užeigą papusryčiaut, pamatęs, kad ten galima prisijungti prie WI-Fi. Pusryčių meniu buvo mano nemėgstamas "kiaušininis", tai užsisakiau buritą iš fastfoodinio puslapio. Žadėjo, kad bus su salsos ir "sour cream" (t.y. grietinės) padažais. Kai pamačiau atneštą patiekalą, negalėjau sulaikyti šypsenos. "Salsa" pasirodė esanti šilta pomidorų tyrė be jokių aštrių prieskonių užuominų. Jos buvo įvaryta nemažai. O štai "sour cream" buvo įdėta vos vos ir tai buvo kažkoks nemalonaus aromato pieno produktas, kurio, paragavęs su šakutės galiuku, daugiau neliečiau. O žinote, kas yra burita kambodžietiškai? Pasirodo tai yra kepti ryžiai susukti į paplotėlį (tiesa, buvo dar kažkiek pupelių). Nepaisant tokių receptų improvizacijų, man pavyko pasisotinti, o tuo metu prieplaukoje jau rinkosi margaspalvė keliautojų minia. Perkėlos darbuotojai reguliavo jų srautus, nukreipdami į skirtingus kampus. Esmė tame, kad pagrindinių dviejų salų pavadinimai labai panašūs. Didesnioji vadinasi Koh Rong, o mažesnioji Koh Rong Samloem. Koh Rong garsėja nenutrūkstamais backpacker'ių vakarėliai, o Koh Rong Samloem yra ramaus poilsio mėgėjų vietą. Pastarąją salą pasirinkau todėl, kad ji man pasirodė mažiau paliesta civilizacijos.
Greitaeigis kateris atplaukė laiku.


Jį valdantys vyrukai buvo jauni, bet tikrai įgudę ir mes lėkėme per bangas su vėjeliu. Neužilgo horizonte pasirodė sala.



Pirminis mano planas buvo apsigyventi Sandy Beach Bungalows, kurie yra visiškai izoliuoti tolimajame salos kampe. Aš ten užsibukinau vasarnamį, tačiau prieš pat kelionę gavu žinutę, kad jie tuo metu nedirbs dėl kažkokio netoliese kuriamo filmo ir vietoje to pasiūlė apsistoti Freedom Bungalows, kurie yra pagrindiniame palūdimyje Saracėno įlankoje (Saracen Bay). Pavadinimas toks yra ne todėl, kad ten kažkada saracėnai lankėsi, o todėl, kad ten prieš porą šimtų metų inkarą išmetė anglų laivas "Saracėnas". Už kiek daugiau nei 20 dolerių parai aš gavau pusę vasarnamio.


Taip atrodo Saracėno įlanka.



Nusimetęs nešulius, nėriau į džiungles. Neblogai palaipiojęs, pasiekiau kitą salos pusę su beveik laukiniu paplūdimiu, kur tėra tik pora apgyvendinimo įstaigų. Vieną jų - Huba Huba, kurią valdo keli prancūzai. Joje ir papietavau. Prie stalo turėjau kompanioną.


Likusią dienos dalį mėgavausi paplūdimio malonumais. Jūra buvo rami, o vanduo - nuostabiai šiltas (galite mane pasmerkti Baltijos gerbėjai, tačiau Lietuvoje jūros vanduo niekada nepakyla iki man komfortiškos temperatūros).



Grįžęs į Saracen Bay,  nuėjau pavakarieniauti. Kainos saloje toli gražu ne azijietiškos. Dviejų patiekalų vakarienė kainuoja tarp 10 ir 15 dolerių. Beje, per vakarienę apturėjau juokingą pokalbį su padavėju.

- Where are you from?
- From Lithuania.
- What?
- Lithuania.
- What?
- It is the name of the country LITHUANIA.
- I don't understand what you are talking.

Kažkur apie dešimtą valandą vakaro visi generatoriai būna išjungiami ir ateina tylos metas. Vienintelius garsus skleidžia lubomis laipiojantys gekoniukai.
Kitą dieną nusprendžiau užlipti į statų kalną, kur kažkokie hipiai yra įkūrę kempingą "Good Vibz Camp". Į jį veda nerealaus statumo laiptai (dar buvo įrenginėjamas keltuvas bagažui).


Kalnas pasirodė nemažas. Daug prakaito išliejau, kol į jį įsiropščiau. Aptikau stovyklavietę be jokių gyvybės požymių.




Panašu, kad ateityje čia numatyta nemaža gėlių vaikų stovykla. O aš tuo tarpu nusprendžiau nusileisti prie Huba Huba. Šis kelias buvo dar sunkesnis, nes nebuvo jokių laiptų, o takelis kartais iš viso išnykdavo, tačiau viskas baigėsi gerai ir aš tame paplūdimyje praleidau dar vieną dieną, per kurią sugebėjau neblogai nudegti nugarą, kas sąlygojo skausmingą miegą kelias kitas naktis. Vakarienės sugebėjau užtaikyti į užeigą, kur buvo jau gerokai įšilusi rusų kompanija. Galvodami, kad jų nesuprantu, jie garsiai svarstė, gal vertėtų su manimi susipažinti, nes aš galbūt išgerti noriu ir neturiu su kuo, tačiau, ačiūdie, iki realių pažinčių nebuvo prieita. Naktį praūžė rimta audra su perkūnija ir tai buvo mano vienintelis matytas lietus kelionėje.
Paskutinę dieną nusprendžiau aplankyti dar vieną paplūdimį - tingųjį (Lazy Beach). Takas iki jo neina per kalnus, todėl išvyka nebuvo varginanti. Beeidamas sutikau gaują šėliojančių makakų. Ko tik jos nedarė, ir medžių šakas kratė, ir lapus mėtė, ir rėkė įvairiais balsais.



O štai ir tinginių paplūdimys.


Jame auga kažkokie medeliai, brandinatys patrankos sviedinio dydžio kankorėžius.



Nors ir nugara degė, neatsispyriau pagundai dar kartą įšokti į jūrą. Taip praėjo paskutinė diena saloje. Beliko pernakvoti paskutinę naktį ir ryte, susipakavus, nusigauti iki prieplaukos. Kateris nevėlavo, o kelionė atgal gavosi dar įspūdingesnė nei į priekį. Bangos buvo akivaizdžiai didesnės ir jausmas buvo panašus į buvimą atrakcionų parke. Pastoviai patirdavau nesvarumo būklę, o nuo bangų purslų neapsaugojo net brezentu uždengti langai.
Grįžęs į Sianukvilį pavalgiau savo mėgstamiausio khmerų patiekalo Lok Lak (kepta jautiena su malonaus aromato rūgščiai sūriu padažu) ir nuvykau į kelionių agentūrą, prie kurios atvyko į Kepą vežantis mikriukas, į kurį buvo prigrūsta krūva turistų. Kelionė dar tik įpusėjo.

IV dalies pabaiga

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą