Kelionė buvo ilgoka. Teko pakeisti mikriuką Kampoto mieste ir laukti kol į Kepą važiuojanti transporto priemonė užsipildys. Tai užtruko daugiau kaip valandą, kurią išnaudojau išgerdamas cukranendrių sulčių už puikią pusės dolerio kainą. Buvo linksma žiūrėti kaip dirba mažytė mergina, organizuodama persėdimus. Kam į Phnom Penį, kam į Kepą, o kam ir į Vietnamą. Galiausiai pajudėjome ir po valandos buvome Kepo miestelio centre, kur mus, kaip jau įprasta, apsupo tuktukeriai. Kainos taip pat tradiciškai pradžioje kosmonautiškos. Khmerų "guselovas", išgirdęs svečių namų pavadinimą, nė nemirktelėjęs tėškė - keturi doleriai. Sakau, duosiu du. Tas sako, trys, nes gana toli (aha, papasakok bobutei). Tai, sakau, su tuo mes ir atsisveikinam. Užsidedu kuprinę ir ruošiuosi eiti. Tada kaina mistiškai nukrinta iki dviejų dolerių ir kuprinę tenka nusiimti. Kelio buvo gal kokie 2-3 kilometrai, todėl netrukus jau buvau prie svečių namų "Khmer Hands" vartų, kur mane pasitiko jų savininkas amerikietis Krisas (formaliai savininke yra jo žmona khmerė, tačiau realiai viską valdo jis). Nerealiai pozityvus ir šiltas žmogus, kurio dėka šis kelionės etapas paliko daug pozityvių emocijų. O štai ir mano prabangus numeris už dvidešimt dolerių.
