"Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių" veikėjas pionierius Vodička labai nemėgo vengrų ir aktyviai šį požiūrį platino. Iš tikrųjų, vengrai iškrenta iš viso Rytų Europos konteksto: kalba visai nesuprantama ugro-finų grupės kalba (įdomiausia tai, kad artimiausios jai yra Vakarų Sibire gyvenančių khantų ir mansių - mongoloidų rasės tautelių kalbos), elgiasi iššaukiančiai kaimynų atžvilgiu ir yra Europos Sąjungos galvos skausmas. Tačiau kartu tas išskirtinumas sukuria tam tikrą egzotikos jausmą, kurį patirti visai nereikia skristi į kitą pasaulio galą.
Atsiradau Vengrijoje visai atsitiktinai. Vasarą ieškojau kur būtų galima nebrangiai suskraidyti kelioms dienoms ir aptikau, kad iš Varšuvos su Wizzair į Budapeštą ir atgal galima nukeliauti tik už 55 eurus. Bagažo leidžiama vežtis tik nedidelę kuprinę, bet man to pilnai užteko. Tiesa, dar už 6 eurus įsigijau Priority pass'ą, nes abejojau, ar neprisikabins prie mano padidintos fotomuilinės, o įsigijus PP ją leidžiama įsinešti atskirai. Žinoma įsigijau ir autobuso bilietus, į priekį - puikiai užsirekomendavusius Polskibus už 40 zlotų, o atgal - už 16 eurų pas Eurolines atstovaujančius lietuvaičius TOKS, kurie tuo metu garsiai apsiskelbė apie naujų autobusų užpirkimą ir vieninteliai užsuka į Varšvuvos oro uostą. Pastarojo sprendimo vėliau pasigailėjau, bet apie tai vėliau.
Kiek keistoka buvo į Vilniaus autobusų stotį vykti tik su nedidele kuprine, kai esi įpratęs tampyti nemažą lagaminą ar 85 litrų talpos backpack'ą. Jausmas lyg vyktum į vienos dienos iškylą. Toks lengvutis tuščioje stotyje įšokau į Polskibus autobusą, kuriame klegėjo studentiško amžiaus ispanų grupė. Tačiau išvažiavus iš miesto klegesys nutilo ir įmigusius pietiečius pažadino tik lenkų pasieniečiai ant sienos, stropiai ieškantys nelegalių migrantų.
Man tradiciškai autobuse užmigti nebuvo labai paprasta, todėl nenuostabu, kad atvykęs per laisvą pusdienį Varšuvoje nieko įsiminto nenuveikiau, tik išbandžiau vietos Vietnamiečių bendruomenės maitinimo įstaigą ir galiu pasakyti, kad noodlai buvo tikrai geri. Pasistiprinęs išvykau į oro uostą, kur gavau progą įvertinti Wizzair VIP privalumus už juokingą 3 eurų kainą. Keleiviai su Priority Pass'u pirmi įsodinami į link lėktuvo vežantį autobusą. Varšuvoje jų vietos autobuse atitvertos juosta.
Taigi, lėktuve atsidūriau vienas pirmųjų ir atsisėdau Wizzair man paskirtoje eilėje prie lango. Tačiau ten man nebuvo lemta sėdėti, nes šalia atsisėdo lenkų pora: mama su kokių 5-6 metų panele, griežtai pareiškusia, kad nori sėdėti "prie langelio". Man, kaip džentelmenui, teko persėsti. Skrydis iš Varšuvos į Budapeštą tetruko valandą, tad net pasnausti nebuvo laiko. Oro uoste susigundžiau įsigyti trijų dienų Budapešto kortelę, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, man didelės naudos nesuteikė. Kadangi tą vakarą nieko per daug neplanavau, tai paprašiau, kad kortelės galiojimo pradžią įrašytų kitos dienos dešimtą valandą.
Iš oro uosto 300E autobusas veža į 3-ios metro linijos galinę stotį, netoli kurios buvo mano pirmoji nakvynės vieta - viešbutis Ibis Budapest Aero.
Už kiek daugiau nei 30 eurų gavau štai tokį kambarį su dideliu privalumų - netoliese esančių dideliu prekybos centru, kuriame užsipirkau keletą skardelių migdomojo "sör", taip Vengrijoje vadinamas alus.
Mano vakarienė. Tas Borsodi Super Dry visai neblogas, o štai kiti nelabai kokie. Iš viso su alum Vengrijoje padėtis nekokia. Nenuostabu, kad ten didelę dalį jo rinkos turi čekai. Užtat gero vyno per akis.
Atsikėlęs ryte, nuvykau į metro stotį, iš kur, surijęs gyros ir paplepėjęs su jį gaminusiu čigoniškos išvaizdos vaikiu, nuvykau į Pešto senamiestį, iš kurio atsiveria nuostabi panorama į senąją Budą.
Pešto pakrantėje pilna puikių skulptūrų.
Į Budą patekau per seniausią ir gražiausią Budapešto - Grandininį tiltą, pastatytą XIX a. viduryje. Budos senamiestis yra ant kalno, kur galima užvažiuoti funikulieriumi, kuris buvo pastatytas 1870 m., per antrąjį pasaulinį karą pilnai sugriautas, o 1986 m. vėl atstatytas.
Pramoga, aišku, verta dėmesio, tačiau kai pamačiau tokią eilę supratau, kad man greičiau bus užkopti pėsčiomis.
Pirmas mano lankytinų vietų sąraše esantis objektas - Vengrijos karo muziejus. Budapešto kortelė jame negalioja. Įėjimas kainuoja 1500 forintų (apie 5 eurus).
Ekspozicijos jame yra apie visus Vengrijos istorijos laikotarpius, tačiau geriausios salės yra skirtos vėlyvajam Austrijos-Vengrijos imperijos laikotarpiui, antrajam pasauliniams karui ir 1956 m. įvykiams.
Žodžiu, šis muziejus yra tinkamas objektas kiekvienam militaristui. O aš patraukiau atgal siauromis Budos gatvėmis.
Pasiekiau vieną iš įspūdingiausių pastatų - Žvejo bastioną, pastatytą XX a. pradžioje, per patį neogotikos periodo Europoje piką.
Į vidų ir vėl nėjau dėl kilometrinės eilės. Ir išorėje galima pamatyti daug įdomių egzempliorių, kaip gyva skulptūra, ...
piktai besižvalgantis sparnuotas plėšrūnas ...
ar grojikas rila (toks senovinis muzikos instrumentas).
O aš nuo vidurdienio karščio nėriau slėptis į požeminės Budos katakombų labirintą, esantį 15 metrų po žeme. Pradžioje nieko blogo neįtariau. Viskas labai gražu, groja operinė muzika ir arkose apšviestos stovi vaškinės skulptūros, vaizduodamos scenas iš garsiausių operų.
Tačiau kuo toliau ėjau, tuo patalpos darėsi tamsesnės.
Ir staiga aš akis į akį susidūriau su tykančiu vampyru. Gerai, kad jis, dėl lankytojų saugumo, yra uždarytas į narvą, o tai nežinia kaip man būtų pasibaigę.
Įėjimas į labirintą kainavo 2000 forintų, dabar jau su Budapešto kortele duodama 500 forintų nuolaida, o aš tada dar mokėjau visą kainą.
Muziejų diena tęsėsi Budos pilyje esančiame Budapešto miesto muziejuje, į kurį su Budapešto kortele įėjimas yra nemokamas. Ekspozicija man, kaip istorijos mėgėjui, patiko. Įvairios salės apima miesto istoriją nuo seniausių laikų iki šių sienų.
Ypač pralinksmino socialistiniam periodui skirtas tipiškas to meto interjero pavyzdys. Tie, kam virš trisdešimt tai prisimena.
Paskutinis tą dieną objektas irgi buvo susijęs su požemiais.
Apsilankiau Budos katakombų dalyje, kurios antrojo pasaulinio karo metu ir per 1956 m. antisovietinį sukilimą buvo naudojamos kaip karo ligoninė, o vėliau sovietinė Vengrijos valdžia ten įrengė antibranduolinį bunkerį. Patekti ten galima tik tam tikromis valandomis su gidu, įėjimas labai nepigus (mano vizito metu buvo 3500 forintų, dabar - jau 4000, bet su Budapešto kortele duodama 30 proc. nuolaida), o fotografuoti negalima. Pastarasis draudimas man atrodo visiškai kvailas, nes kokią žalą fotografavimas gali padaryti vaškinėms ir seniems įrenginiams? Nebent tai iki šiol yra kažkoks strateginę reikšmę turintis objektas. Bet kokiu atveju ekskursija buvo labai įdomi, o šio bunkerio nuotraukų galima rasti čia.
Pirma diena Budapešte ėjo link pabaigos. Grįžęs į Pešto pusę metro nuvykau į savo nakvynės vietą Keleti stoties rajone. Tai buvo Fanni Budapest svečių namai, įrengti Austrijos-Vengrijos laikus menačiame daugiabutyje. Buvau iš anksto pranešęs kada atvyksiu, tad mane pasitiko maloni šeimininkė, aprodė kambarį ir pasakė, kad kai ryte išvyksiu įmesčiau raktą į pašto dėžutę. Štai šitokį kambarį su gerai veikiančiu WI-FI ir atskira vonia gavau tik už 22 eurus.
Būčiau čia apsistojęs visą savo vizito Budapešte laiką, bet pavyko kambarį gauti tik vienai nakčiai, tai teko vėliau gyventi gerokai prabangiau, bet apie tai kitoje dalyje. Ryte suvalgytas gyros tebebuvo vienintelis mano maistas tą dieną, todėl numetęs kuprinę išskubėjau pasistiprinti. Aplinkiniame kvartale pavyko rasti tik greito maisto užeigų, tad pažintį su vengrų virtuve teko atidėti vietoje to suvalgant didelę "Burger King" porciją.
I dalies pabaiga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą