2016 m. sausio 10 d., sekmadienis

Vienišas barang Kambodžoje VI. Kelios akimirkos Bangkoke

Po valandos skrydžio nusileidau nykiame Bangkoko Dong Mueng oro uoste, kur prasidėjo mano vizos gavimo epopėja. Pirmiausia supratau, kad kažkur pamečiau nuotraukas. Išrausiau visą kuprinę, bet jų neradau, todėl teko ieškotis fotografavimo vietos ir tai man kainavo papildomus 100 batų prie 1000 batų vizos mokesčio. Tada atsistojau į ilgą vizų laukiančių kinų eilę. Tai pamatęs kažkoks pasienio pareigūnas pasakė, kad man reikia ne čia ir nuvedė prie kito langelio. Dar pabendravau su keliais pareigūnais, kol pagaliau į mano pasą buvo trinktelėtas antspaudas, leidžiantis įvažiuoti. Visa ši procedūra užtruko tiek laiko, kad man atėjus pasiimti bagažo, ant jo jau ruošėsi dėti lipduką, kad jis neatsiimtas.
Paguoda buvo bent tokia, kad iki viešbučio nusigavau gana greitai. Iš karto įšokau į iki Chatuchak transporto mazgo važiuojantį autobusą, o iš ten iki nakvynės vietos nusigavau metro. Planuodamas kelionę supratau, kad viešbučių kainos Bangkoke toli gražu nėra azijietiškos. Teko nemažai paplušėti, kol radau kažką padoresnio už priimtiną kainą (apie 20 eurų už naktį). Viešbutis D Varee Xpress Hotel Makassan toli gražu nespindėjo prabanga (kukliai tariant), bet be geros kainos jis turi dar vieną gerą požymį - buvo šalia Makassan stoties, iš kur važiuoja traukiniai į Suvarnabhumi oro uostą.



 Buvo jau vakaras, tad tiesiog apėjau ratuką aplink kvartalą, užkandau ir grįžau į viešbutį ilsėtis. Ryte netoliese aptikau turgelį, kur puikiai ir pigiai papusryčiavau. Skirtingai nei Phnom Penyje, čia man nebuvo jokios baimės valgyti gatvėje.
Pirmą dieną Bangkoke nusprendžiau apsilankyti Madam Tiuso (Madame Tussauds) vaškinių figūrų muziejuje. Jų yra visame pasaulyje, tačiau aš nebuvau nei viename apsilankęs. Patraukiau į Bangkoko verslo centrą, kur prekybos centre Siam Paragon šis muziejus ir yra įsikūręs (keistoka vieta tokiam objektui, ar ne?). Kainelė į šį muziejų taip pat ne azijietiška - bendras bilietas į vaškinių skulptūrų muziejų ir šalia esantį okeanariumą man kainavo 1700 batų (apie 45 eurus). Šį kartą, nors ir grieždamas dantimis, sumokėjau. Pačiam muziejui buvo pakankamai įdomu, tačiau labai abejoju, ar eičiau čia dar kartą už tokią kainą.








O jūrų akvariumų aš niekada nepraleidžiu ir štai ką pamačiau Bangkoke.

  


Kadangi buvau prekybos centrų rajone, tai kelias popietės valandas praleidau apsiprekindamas. Tada grįžau į viešbutį, palindau po dušu ir išėjau apžiūrėti vakarinio Bangkoko. Pataikiau į Arabų kvartalą (Soi Arab). Labai keista vieta. Gausybė arabiškų užrašų, arabiško maisto užeigų, vaikšto moteriškės su nikabais,  o šalia jų eilės prekeivių, siūlančių sekso paskirties prekes: nuo paprastų prezervatyvų iki vyriško įrankio ilgintojų ir erekciją gerinančių tablečių. Islamo valstybės veikėjai tikriausiai pašiurptų, nors gal jie ir patys čia atostogų atvažiuoja atsipalaiduoti . Dar sutikau krūvą afrikiečių, pabrėžtinai mėginančių užmegzti kontaktą. Nežinau, ką jie ten daro, ar kokius nelegalius svaigalus platina, ar savo tautietes siūlo. Tuo tarpu aš pagaliau radau tailandietiško maisto užeigą ir joje suvalgiau puodą aštrios sriubos.

  
O tada grįžau į viešbutį, nes kitą dieną laukė labai turistinis maršrutas. Atsikėlęs pirmiausia sėdau į metro ir nuvykau į galinę Hua Lamphong stotį, iš kur nuėjau į Bangkoko Chinatowną, kur pusryčiams suvartojau trijų paukštienos rūšių patiekalą.



O tada kinų parduotuvėlių pilnomis gatvėmis pasukau link Chao Phraya upės, kur turėjau išbandyti dar vieną Bangkoko viešojo transporto priemonę - laivą. Laivų maršrutai žymimi įvairių spalvų vėliavėlėmis. Laivai be vėliavėlių yra lėčiausi, nes stoja visose stotelėse, o man labiausiai tiko laivas su oranžine vėliavėle. Pasiekęs Rachawongse prieplauką, įsigijau bilietą už 15 batų. Netrukus atplaukė ir mano laivas.



 Laive susipažinau su pusamžiu kanadiečiu, kuriam kelionė į Tailandą baigėsi labai nesėkmingai - griuvo nuo keturračio ir susilaužė raktikaulį. Jo šeima jau buvo išvykusi, o jis kelioms dienoms buvo likęs dėl traumos, todėl bimbinėjo be vietos po Azijos megapolį.
Išlipau Tha Tien prieplaukoje ir grauždamas šviežio mango gabalėlius pasukau link Wat Pho šventyklos - seniausios Bangkoke, kurios seniausios dalys pradėtos statyti dar XII a.



Labiausiai ji yra žinoma dėl didžiulės nirvanos laukiančio Budos statulos - 46 m. ilgio ir 15 m. aukščio.



Gerai, kad esu pakankamai aukštas, tai pavyko šį bei tą užfiksuoti, nes žmonių ten belekiek buvo. Dar ten yra 400 Budų galerija, kur prie kiekvieno Budos yra lėkštelė pinigams mesti. Ir beria rusų bobelės ten monetikes prisikeitusios, galvoja laimės gaus, bet iš kur ta laimė, kai jų valstybę tokie frykai valdo.
Po Wat Pho galvojau apsilankyti karališkų rūmų komplekse. Ilgai ėjau palei tvorą, kol pagaliau radau įėjimą. 500 batų kaina sukėlė tam tikrų abejonių objekto lankymo būtinumu, o kretiniškos taisyklės užtvirtino šio objekto atšaukimą. Po velnių, Singapūre mane su kelius dengiančiais šortais (bridžais) net į mečetę įleido, Kambodžos karalius irgi neįsižeidė mano aprėdais, o va Tailando karališkoji didenybė šortuotų vyrų nenori. Reikia ten kažką nuomotis, pirkti ar pan., tai aš nusprendžiau savo valstietiška povyza karališkos erdvės negadinti ir patraukiau kur akys mato ir kojos veda. Ir atvedė jos netikėtai mane prie nerealios šventyklos - Wat Suthat.



 Įėjimas kainavo 20 batų, tačiau bilieto niekas netikrino. Iki tol nebuvau apie šią šventyklą nieko girdėjęs, tad ji tapo nerealiu atradimu dėl viduje esančios tapybos. Kiekvienas piešinys yra istorijos faktas.




Tada užsinorėjau pasigrožėti Bangkoko panorama ir pasukau link vadinamojo Auksinio kalno, šalia kurio yra Wak Saket šventykla. Auksinio kalno atsiradimo istorija labai įdomi. XIX a. pirmojoje pusėje Tailandą valdęs karalius Rama III nusprendė pastatyti didelę šventyklą, tačiau statybų metu minkštas tos vietos gruntas neatlaikė ir statoma šventykla sugriuvo. Ilgainiui ši griuvėsių krūva apaugo ir įgavo kalno formą, kuris jau XX a. buvo sutvirtintas ir ant jo pastatyta šventykla. Kalno šlaituose yra kapinės.


Į viršų reikia lipti raudonais laiptais.


O užsikabarojus laukia tokie vaizdai.



Nusileidęs nuo Aukso kalno vėl nėriau į Chinatowną, kuriame jau buvo prasidėjęs turgus. Pirmiausia suvalgiau puikiųjų kiniškų mėnulio pyragėlių. Jų niekada negaliu atsivalgyti. O tada prasiėjau pro prekybininkų eiles. Nesusidomėjau galimybe įsigyti pigaus Rollex'o, ...


... ar ko nors savigynai.


Mane domino tik arbata ir kiek paklaidžiojus man pavyko aptikti kvartaliuką, kur buvo prekiaujama tik ja. Vienas prekeivis man puolė kišti uostyti visokius aromatizuotus fufelius (tikriausiai tai labiausiai patinka statistiniam turistui), tačiau aš pareikalavau man duoti Pu-erh. Tada buvau pakviestas į prekyvietės gilumą, kur gavau krūvą presuotų šio puikaus produkto dubenėlių. Rinktis reikėjo pagal intuiciją, nes ant etikečių buvo tik hieroglifai, o pardavėjo anglų kalbos žinios buvo tokios, kad leido pasakyti kainą ir, kad arbata yra "very good". Visgi kažką išsirinkau ir, kaip paaiškėjo, visai neblogai.
Po trumpo vizito viešbutyje, paskutinį kartą išlindau pasivaikščioti po vakarinį Bangkoką. Pasivaikščioti gal kiek per skambiai pasakyta. Jau ko ko, bet pasivaikščiojimų šioje kelionėje buvo pakankamai. Ir tai atsiliepė mano pėdoms. Parskridęs į Bangkoką net sunkiai pradėjau užmigti dėl pėdų skausmo, todėl nusprendžiau, kad vienu iš kelionės pabaigos akcentų taps tajų pėdų masažas. Užėjau į pirmą pasitaikiusį masažo saloną ir apturėjau šį malonumą už 250 batų. Kojų kondicija juntamai pagerėjo.
Paskutinė vakarienė Bangkoke buvo nelabai kokia. Prieš išvykdamas gatvėje sugalvojau suvalgyti krabą ir tai buvo blogiausias valgytas patiekalas kelionėje. Mėsa dėl pervirimo buvo pavirtusi į košę, o padažas buvo nevalgomas. Pasirodo ir krabą galima sugadinti, kai labai to nori.
Tačiau mano kelionės pabaigos nemalonūs siurprizai nesibaigė. Grįžau į viešbutį, susirinkau daiktelius, išsiregistravau ir patraukiau link Makassan stoties, iš kur per kokį pusvalandį pasiekiau Suvarnabhumi oro uostą. Laiko buvo apsčiai ir aš neskubėdamas patraukiau prie Emirates registravimosi stalų. Tai ką aš ten pamačiau mane pritrenkė. Žmonių buvo tiek daug, kad aš suabejojau, ar spėsiu į lėktuvą. Iš Bangkoko panašiu metu (poros valandų bėgyje) išskrenda bent trys didžiuliai Emirates laineriai, talpinantys daugiau kaip tūkstantį keleivių, tad galite įsivaizduoti, kas ten dėjosi. Nors eilė judėjo pakankamai greitai, ji buvo tokia ilga, kad tas laukimas suspėjo prailgti. Be to, mano ausis pasiekė nuogirdos, kad lėktuvai kažkiek vėluoja.
Pagaliau ir mane užregistravo. Per registraciją negavau borading pass'o Dubajaus -Varšuvos atkarpai, tačiau nieko blogo neįtariau. Patekęs į sterilią zoną už kai kurias mieste  pirktas prekes dar atsiėmiau PVM, kurį išleidau šokoladui ir nuskubėjau į savąjį 777'ą Boeingą. Buvau pasodintas prie prancūzų poros, kurios vyriškajai pusei labai patiko mano paryčiais pasiimta Bud'o skardelė ir jis šiuo puikiu pavyzdžiu taip pat pasekė.
Nusileidus, pirmiausia nuskubėjau prie skrydžius rodančio tablo ir tai ką pamačiau mano širdį numetė į kulnus - prie mano skrydžio buvo rašoma "last call", o aš net borading pass'o neturėjo. Nulėkiau prie transferių centro, bet ten buvo didžiulė garsiai rėkiančių indusų minia. Tada nusprendžiau eiti va bank ir kiek įkabindamas pradėjau lėkti prie Varšuvos skrydžio vartų, kurie, kaip reikia tokiu atveju tikėtis, buvo priešingame milžiniško Dubajaus oro uosto gale. Geras buvo sprintas. Uždusęs prilėkiau prie vartų darbuotojų ir pasakiau savo padėtį. Jie mane nuramino, pasakė, kad aš skrydžiui esu registruotas ir atspausdino boarding pass'ą. Buvau paskutinis įleistas to lėktuvo keleivis.
Lėktuve mane aptarnavo Emirates dirbanti stiuardesė iš Lietuvos vardu Eglė, su kuria, kiek tai leido galimybės, pasišnekėjom. Jis pasakė, kad kai kurie skrydžiai vėlavo dėl smėlio audrų Dubajuje ir jai pačiai šis gamtos reiškinys sugadino visą grafiką - atvyko į darbą skristi į Sankt Peterburgą, o pralaukusi penkias valandas išskrido į Varšuvą.
Nusileidęs Varšuvoje savo bagažo negavau, nes Dubajuje jo nespėjo perkrauti. Jame buvo mano striukelė, tad turėjau verstis tik su flisiniu džemperiu. O oras, savaime suprantama, mano sugrįžimui atšalo ir su tokia apranga atrodžiau kaip balta varna tarp į paltus ir striukes įsisupusių Lenkijos sostinės gyventojų. Oro uoste mane užtikrino, kad mano bagažą į Vilnių atskraidins (vat paradoksas, tu į Vilnių važiuoji varguolišku autobusu, o tavo bagažas poniškai atskrenda).
O toliau buvo kelionė metro į Mlocinus, greitai sukimšti du vienetai junkfood'o, kelionė į Lietuvą ir pati maloniausia dalis - naktis savojoje lovoje. Polskibus už tokį puikų tvarkaraštį nusipelno nemažai karmos taškų.
Štai tokia buvo mano kelionė į Kambodžą. Su daug pagundų, daug grožio ir daug vaikščiojimo. Smagu matyti kaip per kelis dešimtmečius gali pasikeisti valstybė, į kurią prieš kelis dešimtmečius nebuvo galima kojos įkelti. Tikiuosi, kad tos valstybės, kuriose dabar labai nesaugu po kiek laiko pasikeis.

Pabaiga.