Ryte atsikėliau, susipakavau savo negausią mantą, įmečiau raktą į pašto dėžutę ir išlindau į gatvę. Buvo labai anksti ir visame kvartale radau tik vieną pusryčių opciją - kebabinę. Situacija joje buvo, kaip čia pasakius, keistoka - vienas rytietiškos išvaizdos vyriškis sukosi prie iešmo, o kitas, tikriausiai jo tėvas, sėdėjo ant taburetės ir garsiai skaitė koraną. Pasiėmiau kebabą lėkštėje ir pasukau link netoliese esančios parkelio, prieš tai iš kebabisto sužinojęs, kad tą dieną buvau jo pirmas klientas.
Pusryčiai parkelyje man ypatingai nenusisekė. Maža to, kad pradėjo lyti, tai dar į mano kebabą nusitaikė nachališkas šeltis (šunų veislė tokia, toks labai mažas kolis), vardu Bambi. Buvo šis šunėkas, aišku, be pavadžio ir buvo akivaizdu, kad jo šeimininkė babytė jo visiškai nekontroliuoja, nes į jos šūkavimus "Bambi fekszek helyezkedik mozgalom" ar kažkaip panašiai jis visiškai nereagavo. Būtų jis didesnis, tai tikrai snukį į mano pusryčių dėžę įkištų, bet dabar nepasiekė. Padėtis pasikeitė tik tada, kai babytė pamojavo aplink jo nosį nenaudojamu pavadžiu.
Taip sušlapęs ir įtūžęs įšokau į antrą metro liniją, iš kurios vėliau persėdau į pirmą, kuri yra antra pagal senumą Europoje po Londono, pastatyta 1896 m. ir yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Turiu pripažinti - pelnytai, nes metro stotys labai gražios.
Išlipus Didvyrių aikštėje nuotaika pagerėjo, nes lietus jau nelijo ir buvau gerokai pradžiūvęs.
Pasukau link miesto parko, kuriame stovi žavinga neoromantinė Vajdahunyad pilis, pastatyta XIX a. pabaigoje, siekiant pažymėti Vengrijos valstybės tūkstantmetį.
Pilies teritorijoje yra nemažai įdomių skulptūrų, tačiau žinomiausia jų yra skirta XIII a. metraštininkui Anonimui. Ilgai laukiau, kol pavyko užfiksuoti ją neapkabintą italų babyčių.
Apžavėtas aplinkos padariau didžiausią šios kelionės klaidą - pilies krautuvėlėje užsipirkau suvenyrų, dėl ko jau po kelių valandų riebiai keikiausi. Tačiau tuo metu, vis dar pakilios nuotaikos, patraukiau į šalia parko esantį zoologijos sodą, irgi vieną seniausių Europoje. Dabar jis žinomas tuo, kad jame su kai kuriais gyvūnais galima pabendrauti betarpiškai.
Galima paglostyti štai šią labai mielą naktinę medlipę kengūrėlę.
Plėšriųjų paukščių zonoje virš galvos praskrenda tokie gražuoliai.
Ruonių pasirodymas.
Lemūrų zonoje šie primatai šokinėja lankytojams virš galvų.
O tigro guolis įrengtas sovietiniame UAZ'e, jį per pusę atskyrus stiklu.
Tualeto iškabos kai kuriuos sovietinio kalėjimo paniatkių besilaikančius asmenis turėtų sunervinti.
Atėjo metas pietums. Juos suvalgiau pačiame zoologijos sode. Tai buvo ant iešmo iškeptas sekler pyragas arba vengriškai kurtoskalacs.
Tešlą užvynioja ant specialaus iešmo ir kepa ant grilio. Iškepus dar gali apibarstyti visokiais priedais: kokoso drožlėmis, kakava ar pan. Nerealiai skanu ir sotu.
Iš zoologijos sodo pasukau atgal link metro. Buvo jau pradėję dirbti gatvės prekybininkai ir praeidamas pro juos pamačiau, kad ten mano pirkti suvenyrai yra beveik dvigubai pigesni. Beliko mintyse keikiantis septynaukščiais rusiškais keiksmažodžiais įsigyti nebrangius suvenyrinius marškinėlius, nors toje prekyvietėje pilna ir fašistinio šlamšto, kur reiškiamos teritorinės pretenzijos kaimyninėms valstybėms. Ech, kažkas negerai su vengrų nacija.
Netoliese buvo kitas mane dominęs objektas - Teror haza arba Teroro muziejus, skirtas nacių ir sovietų Vengrijos teritorijoje vykdytiems nusikaltimams.
Buvo rugpjūčio 20 d., kuri, pasirodo, yra Vengrijos nepriklausomybės diena, todėl į šį objektą patekau nemokamai. Šiaip Teror haza yra labiau interaktyvios programos vieta nei muziejus. Gauni ausines ir eini per aukštus ir kambarius, kur gali žiūrėti nuotraukas, filmus su autentiškais kadrais ir liudininkų pasakojimais. Tiesa, fotografuoti uždrausta ir šitas momentas yra visiškai kvailas, nes nieko, kam pakenktų fotografija, ten nėra.
Po teroro muziejaus patraukiau link savo laikinųjų namų trims artimiausioms naktims. Jie buvo netoliese nuo tos vietos, kur praleidau praeitą naktį, tačiau lygis - gerokai aukštesnis. Kai ieškojau nakvynės daugiau mažiau Budapešto centre, susidūriau su tokia dilema - arba belekokie svečių namai už daugiau kaip 30 eurų nakčiai, arba keturžvaigždis viešbutis su pusryčiais už 45, tai nusprendžiau pasirinkti pastarąjį variantą, pavadintą Three Corners Bristol.
Jame gavau štai tokius apartamentus.
Kiek atsipūtęs išvykau į Švento Luko termines pirtis, kuriose manęs laukė nemokamas apsilankymas pagal Budapešto kortelę. XIX a. pastatytos pirtys yra Budos pusėje. Ten yra visko: ir pirtys, ir puikus lauko baseinas, tačiau man labiausiai prie širdies papuvusiu kiaušiniu atsiduodančios terminių vandenų vonios. Nežinau nieko geresnio po poros dienų vaikščiojimo.
Puikiai pailsėjęs ėjau per tiltą į Pešto pusę. Ant Dunojaus krantų buvo suplūdę minios žmonių žiūrėti šventinių fejerverkų. Tačiau man ši šventė vos neapkarto, nes ruošiausi paragauti vengriško vyno, tačiau paaiškėjo, kad per šventes Vengrijoje dauguma parduotuvių nedirba. Gerai, kad nepertoliausiai nuo viešbučio radau degalinę, kur įsigijau butelaitį vietinio "portugėzerio". Vakaras nušvito visai kitomis spalvomis.
II dalies pabaiga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą