2016 m. kovo 28 d., pirmadienis

Ar teisus buvo pionierius Vodička? Kelionė į Vengriją III. Budapešto egzotika

Kitą dieną nusprendžiau paskirti romėniškojo palikimo apžiūrai. Gerokai apsunkusiu nuo pusryčių pilvu įšokau į antrą metro liniją, persikėliau per Dunojų, kur toliau važiuoti teko priemiestiniu traukinuku, kuris Budapešto miesto teritorijoje turi metro statusą, todėl jame galiojo mano turėta Budapešto kortelė.


Kelios stotelės ir aš atsidūriau kažkokiose Budapešto Viršuliškėse. Tačiau čia pilki daugiabučiai yra tik dabar, o kadaise (pirmame mūsų eros amžiuje) čia atsibastę romėnai nusprendė, kad šioje vietoje bus jų Aquincum'o gyvenvietė, kur jie galės pliuškentis termovandenyse ir stebėti piktus barbarus kitoje Dunojaus pusėje. Taigi, Budapešte stovi bene arčiausiai Lietuvos esantys romėnų objektai.


Įėjimas į muziejų kainuoja 1600 forintų, tačiau su Budapešto kortele įėjau nemokamai.



Romėniški bareljefai neblogai išsilaikę.




Yra nebloga ekspozicija ir viduje, tačiau ten fotografuoti negalima. Muziejų saugo baisus žvėris.


Netoli muziejaus yra nemažas prekybos centras, todėl nusprendžiau įsigyti vandens ir kartu apžiūrėti asortimentą. Turiu pasakyti, kad iš karto matosi, kad Vengrija yra priėjimo prie jūros neturinti valstybė. Dešrų - didžiulės rietuvės, o žuvies produktų - nedidelė lentynėlė, kurios pusę sudaro lenkų produkcija, o kitą pusę, čia reikia skaityti iškilmingu balsu, - UAB "Plungės kooperatinė prekyba" gaminiai. Gali vertinti dabartinį Kauno merą kaip nori, tačiau suteikti jam karmos taškų už įsitvirtinimą tokiose rinkose reikia.
Vyno skyriuje galima susipažinti su Vengrijos geografija, o vietiniams chroniams iš viso rojus - žemutinėse lentynose pilna dvilitrinių vyno plastikinių bambalių, kainuojančių vos du eurus. Mineralinio vandens pasirinkimas irgi įspūdingas. Įsigijau rimto gydomojo vandenuko. 0.75 buteliukas kainavo apie 3 eurus, tačiau sudėtis buvo tikrai įspūdinga. Įtariau, kad jis neskirtas atsigaivinimui, todėl ragavimą atidėjau iki grįžimo į viešbutį. Kaip vėliau pamatysite, nuojauta manęs neapgavo.
Išlindęs iš prekybcentrio traukiniu pavažiavau kiek atgal link Budos centro, norėdamas pamatyti dar vieną romėnų paliktą objektą - karinį amfiteatrą. Tai vienas iš dviejų Budapešte esančių romėnų amfiteatrų. Dabar jis naudojamas kaip nedidelis parkelis.



Budapeštas buvo ne tik vienas iš toliausių romėnų, bet ir Osmanų imperijos taškų. XVI a. viduryje jie užkariavo beveik visą dabartinę Vengriją ir prabuvo ten pusantro šimtmečio. Jų palikimas taip pat nemažas, tad aš nusprendžiau aplankyti vieną turkiškų objektų - dervišų poeto Giul Babos kapą. Šis veikėjas priklausė dervišų (islamo asketų) Bektašių ordinui ir buvo Budapešto užkariautojo sultono Suleimano puikiojo bičiulis. Mirė 1541 m., iš karto po miesto užkariavimo, tad buvo Budoje, visai netoli amfiteatro, iškilmingai palaidotas.
 Ropštis link kapo teko siaura ir nerealiai stačia gatvele.


 Diena pasitaikė karšta, tad, kol užlipau, nemenkai sukaitau, tačiau čia manęs laukė nemaloni staigmena. Sukau ratus ir niekaip negalėjau rasti įėjimo. Panašiai jautėsi ir pora kitų turistų. Galiausiai kažkaip pavyko suprasti, kad kapas yra remontuojamas ir patekti į vidų nepavyks.
Teko leistis žemyn ir ieškoti kur atsigaivinti. Dėmesį patraukė viena maitinimo įstaiga, pagal viską tiekianti tradicinį vengrišką maistą. Spėjimas pasitvirtino ir jau gana vėlyviems pietums nusprendžiau suvalgyti didelę porciją tradicinės guliašinės sriubos bei išgerti šalto alaus. Viso rinkinuko kaina buvo apie 7 eurus.


Tokia kaina buvo meniu meniu ir koks buvo mano nustebimas, kai sąskaitoje ji padidėjo 15 proc. (f***ing service fee) ir mane aptarnavusi sena tarka dar pareiškė "tips not included". Galiu duoti ranką nukirsti, kad bent jau angliškoje meniu versijoje apie aptarnavimo mokestį nebuvo parašyta nei žodžio. Ne nuo to aš nebankrutavau, tačiau tokie scam'ai mane iš principo siutina, o Vengrijoje, kaip supratau, tai yra pakankamai paplitusi praktika. Ech, teisus buvo pionierius Vodička, bent jau viešojo maitinimo įstaigose tais madiarais pasitikėti negalima.
Suirzęs grįžau į Pešto pusę ir apsilankiau centriniame turguje, kuris yra Austrijos-Vengrijos laikus menančiame pastate.


 Dabar tai labiau turistams nei miestiečiams skirtas objektas, tačiau pasivaikščioti po jį vis tiek įdomu.






Žąsų kepenėlėms skiriamas ypatingas dėmesys.


Antrame turgaus aukšte daugiausiai pardavinėjami suvenyrai. Kaip aš džiaugiausi, kad Lietuvoje sovietinė simbolika yra draudžiama. Matant, pvz., Pilies gatvėje tokį fufelį reiktų tikriausiai pogromus organizuoti.


Tačiau šalia sėdinčių fašistuojančių diedukų toks asortimentas, regis, netrikdo.


Išlindęs iš turgaus nusprendžiau susipažinti su tradiciniu regiono greitmaisčiu. Užėjau į įstaigą, pardavinėjančią "langos"  - tokias dideles plokščias mielines spurgas, ant kurių dedami įvairūs priedai. Variantų labai daug.


Bet populiariausias - su grietine ir sūriu. Tokį ir pasiėmiau.


Paprasta, nesveika, tačiau nerealiai skanu. Jau vakarėjo, todėl teko grįžti į viešbutį pasiruošti naktinėms pramogoms. Ne tai nebuvo ėjimas į klubą ar koncertą. Vėl pasirinkau termopirtis, šį kartą - Rudas. Penktadieniais ir šeštadieniais jos dirba iki ketvirtos valandos ryto. Kai be kelių minučių dešimtą valandą vakaro atvykau prie pirčių, ten jau driekėsi ilga eilė laukiančių naktinių maudynių. Naktinis įėjimas kainuoja 4500 forintų, kas yra gana nepigu, tačiau tikrai verta.
Rudas pirtys yra vienos seniausių Budapešte. Seniausia jų dalis pastatyta turkų 1550 m. Tačiau dabar tai puiki šiuolaikinė įstaiga, ant kurios stogo yra puiki džakuzi, iš kurios gėrėjausi naktine Budapešto panorama, puikus plaukimo baseinas, geros pirtys ir žinoma nuostabūs terminio vandens baseinai, kuriuose galiu mirkti neskaičiuodamas laiko.
Taip nepastebimai prabuvau ten iki antros valandos nakties. Nors Budapešte važiuoja naktiniai autobusai, nusprendžiau iki viešbučio prasieiti pėsčiomis ir nustebau, kad tokiu metu savaitgalį centre jokio naktinio gyvenimo nevyksta. Per beveik valandą ėjimo sutikau apsinešusį seną panką, kuris man kažką sakė, bet mokėjo tik vengriškai, kelias nedideles grupeles neblaivių budulių bei porą ne pirmos jaunystės ir ne idealios figūros naktinių plaštakių, siūliusių savo paslaugas. Kaip tokiam miestui ne kažką, nors gal aš neužtaikiau ant konkrečių vietų.
Ryte keltis labai neskubėjau, vos papusryčiaut suspėjau, todėl išėjau jau gerokai įdienojus. Prieš išeidamas nusprendžiau gurkštelėti gydomojo vandenuko. Jo paragavęs patyriau skoninį šoką. Esu mineralinio vandens mėgėjas ir esu daug jo išragavęs. Manęs netrikdo vandens sūrumas, sieros aromatas, tačiau šis buvo nerealiai kartus. Panašaus kartumo yra nebent tik pelyno tinktūra, kas ją ragavo, tas supras. Šį vandenėlį tesugebėjau išgerti tik per kelis kartus.
Mieste aiškaus plano neturėjau, tiesiog norėjau apžiūrėti tai ko nespėjau Pešte. Pirmiausia nuėjau prie Vengrijos parlamento rūmų.


Užtaikiau ant sargybos pasikeitimo ceremonijos.


Į patį parlamentą nenuėjau, nes pasą buvau palikęs viešbutyje, o ne ES piliečiams kaina man pasirodė esanti gerokai per didelė. Nusileidęs prie Dunojaus pamačiau, kad šalia jo nutiesta gatvė yra užtverta - vyko "Iron Man" triatlono varžybos. Galvojau pravažiuoti antro maršruto tramvajumi, kuris važiuoja palei Dunojų, tačiau paaiškėjo, kad jis važiuoja tik kelias stoteles,  o paskui stoja dėl tų pačių varžybų. Supratau, kad tą dieną man nelabai lemta ką nors nuveikti, todėl dar kiek pasivaikščiojau po miestą,  o tada nuvykau į prekybcentrį pasipildyti marškinėlių garderobo ir galiausiai grįžau į viešbutį kelioms valandoms poilsio.
Vakare vėl išsiruošiau į miestą su mintim pagaliau paragauti vengriško guliašo. Užėjau į pagrindine pramogų vieta laikomą Vaci gatvę (Vaci Uca). Žmonių buvo belekiek, ir viskas atrodė pilnai užkimšta. Pagaliau suradau kažkokią vietinę virtuvę siūlančią maitinimo įstaigą, kur buvo įmanoma prisėsti. Dar pastebėjau, kad joje matomoje vietoje buvo pakabinta lentelė su užrašu, kad šiame restorane nėra taikomas aptarnavimo mokestis. Užsisakiau sriubos su žąsų kepenėlėmis ir guliašo. Sriuba pasirodė besanti sultiniu, kuriame buvo gigantiškas kepenėlių kukulis. Geras dalykėlis, mielai užsisakyčiau dar kartą. O va guliašas buvo ... tiesiog guliašas, tik kad su naminiais makaronas, jokio aštrumo ar paprikų užuominų, kurių tikėjausi. Vakarienė su arbatpinigiais atsiėjo apie 20 eurų.
Vakarieniauti baigiau apie vienuoliktą valandą vakaro ir toje "pramogų gatvėje" matėsi, kad nepaisant to, kad buvo šeštadienis, visos joje esančios įstaigos ruošiasi užsidaryti. Paskutiniu metro grįžau į viešbutį. Reikėjo pailsėti prieš planuojamą trumpą vizitą į Vengrijos provinciją.

III dalies pabaiga